Didysis Šeštadienis: Viešpaties prisikėlimo laukimas
Didysis Šeštadienis yra tylos diena. Bažnyčia kartu su Marija laukia Viešpaties prisikėlimo,
- taip šią dieną interviu Vatikano Radijui komentavo arkivyskupas Angelo Comastri,
popiežiaus vikaras Vatikano miesto valstybei.
Pasak jo, kiekvieno iš mūsų gyvenimuose
yra buvę tamsių ir ūkanotų dienų, tylos dienų, lydimų jausmo, jog viskas prarasta.
Tokia diena buvo ir Didysis Šeštadienis, kai Kristaus mokiniams atrodė, jog liko tik
kapo tamsa, jog viskas nepataisomai griuvo.
Tačiau Didžiojo Šeštadienio tamsa
buvo nugalėta. Ir mes, išgyvendami savo asmeninius „didžiuosius šeštadienius“, turime
tai atsiminti ir iš to semtis vilties.
Didžiojo Šeštadienio tamsoje degė vienas
vilties žibintas. Tai Marija. Apmąstant tuos įvykius man atrodo, - sakė arkivyskupas
Comastri, - kad Marija apaštalams, visiškai sutrikusiems po mirties nuosprendžio
Kristui ir po jo kančios, buvo atspirtis tą dieną, kad jie susirinko aplink ją, trokšdami
jos akyse išvysti Jėzaus akis, Jėzaus motinos balse išgirsti Jėzaus balso aidą. O
Marija gyveno tikėjimu ir viltimi. Štai kodėl Didysis Šeštadienis taip pat yra Marijos
diena. Ji buvo užpildyta Marijos ištikimybe ir tikėjimu. Tad prašykime jos pagalbos
norėdami išlikti ištvermingi Kristaus laukime.
Krikščionybė remiasi ateitimi.
Didžiojo Šeštadienio ateitis buvo Velykos, Kristaus Prisikėlimas. Ir štai mes jau
iš dalies gyvename šioje ateityje, - tvirtino arkivyskupas ir tęsė: - Mes laukiame
naujo Dangaus ir naujos Žemės, naujos dienos, kuri su Kristaus Prisikėlimu jau prasidėjo.
To supratimas teikia ramybės išmėginimuose, tai suprasdama Bažnyčia ir sunkumuose
gieda „Aleliuja“. Daug žmonių mūsų dabartiniame pasaulyje jaučiasi beprasmiškai ir
pritartų skausmingam Hemingvėjaus pasakymui: „viskas yra niekas“. Tačiau krikščionybė
sako „ne“ – viskas veda link Prikėlimo, kiekviena diena, kiekvienos dienos darbai
ir vargai yra maži žingsneliai link jo. Ateis diena, kai nusimesime piligrimo rūbus
ir pasipuošime šventiniais apdarais, Prisikėlimo rūbais. (rk)