Verbų sekmadienis

Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: 'Kam jį atrišate?', atsakykite: 'Jo reikia Viešpačiui'“.

 
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.

 
Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 28-40)

ASILO ŽINGSNIU, mons. Adolfas Grušas

Paprastai Verbų sekmadienį kalbame apie minios nuotaiką, prisimename sveikinimo šūksnius, kurie greitai virs reikalavimu nukryžiuoti Išganytoją, žavimės žmonėmis, kurie, pagauti entuziazmo, Jėzui ant kelio kloja savo drabužius ir palmių šakas, tik niekas niekada nekreipia dėmesio į mažą gyvulėlį, be kurio net neįsivaizduojamas visas šis pasakojimas.

Kalbu apie asilą…

Sakyčiau, jog, šalia Jėzaus, tą dieną jis tampa beveik svarbiausiu veikėju, jei norime nusakyti būsimosios Jėzaus Bažnyčios bruožus, arba, geriau, jis gali mums padėti suvokti, kokia turėtų būti Bažnyčia, kad pernelyg nesiskirtų nuo savo Steigėjo.

Jėzus tikrai neprivalėjo joti ant asilo ar pasitenkinti juo todėl, kad neturėjo nieko geresnio. Evangelijoje aiškiai sakoma, jog pats Viešpats pareikalavo iš savo mokinių atvesti Jam asilą: kuklų, neišsiskiriantį naminį gyvulį. Jam nereikėjo žirgo, kurį sau balnojosi užkariautojai ar pasipūtę valdovai, engiantys savo pavaldinius.

Toks pasirinkimas turi konkrečią reikšmę. Juo parodomas esminis orientyras, kuriuo turi eiti Jėzaus sekėjai: jie privalo rinktis nusižeminimą paprastumą ir kuklumą, atmesdami bet kokį norą pirmauti, reikštis visuomenėje, troškimą valdyti.

Šis nugalintis – tegul ir ne pagal žmogiškuosius vertinimus – karalius neturi jokio noro kam nors ką nors primesti, kelti sąmyšį, pasinaudoti savo galybe, būti pastebėtas, kaip nugalėtojas. Jis visiškai nesirengia ko nors gąsdinti, nenori, kad jam būtų tarnaujama, virpant iš baimės.

Kalbant apie šį paprastą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, verta prisiminti ir kitą asilą, kuris, remiantis tradicija, buvo ir Betliejaus prakartėlėje. Jėzus pilnai įvykdo Zacharijo pranašystę, savo noru prisiimdamas tokį Dievo Tarno įvaizdį. Jam tinka šis kuklus gyvulėlis, lygiai, kaip Jis neturėjo nieko prieš matyti panašų asilą prie savo lopšio.

Gal tiktai mes taip niekada iki galo ir nesupratome šios pamokos. Tiesa, neturime nieko prieš asilo figūrėlės pastatymą prie prakartėlės, tačiau kitą asilą, ant kurio jodamas, Viešpats įžengė į Jeruzalę, gėdijamės paminėti. Jis tarsi verčia jaustis mus nepatogiai, nes savotiškai lyg ir nesiderina su nugalinčio Karaliaus paveikslu, kuris mums taip patinka.

O gal jis nesiderina su tam tikru bažnytiniu šiandienos stiliumi?…

Manome, kad asilas neišreiškia mūsų Karaliaus garbės, nors garbe dažniausiai vadiname savo pačių maniją siekti prestižo ir didybės. Net nebeaišku, kodėl, norėdami pagerbti savo Viešpatį, mes patys nusprend˛iame, kas Jam tinka ir patinka, visiškai neatsižvelgdami į tai, jog Evangelijos puslapiuose Išganytojas aiškiai parodė, ko jis labiausiai trokšta, ir dėl ko atėjo į šį pasaulį.

Mes nustatome principą, kad Viešpačiui nieko nebus per daug ir kad tam reikia daug lėšų ir pastangų, nepastebėdami, jog kartais tai lieka tik mūsų ambicijų tenkinimu, kvailu farsu, kuriame jau nebėra vietos tikrai meilei ir nuoširdumui.

Gal kaip tik todėl šiandien ir derėtų įsiklausyti į asilo kanopų caksėjimą…

Tikėjimas į pasaulį ir į žmonių širdis eina palengva, ir žmogiškos priemonės ne kartą jam ne tiek padeda, kiek trukdo. Jėzus ateina į pasaulį tyliai, lėtai, kukliai. Jis nori viešpatauti pasauliui be prievartos, skardžių šūkių, kovų ir reklaminių kampanijų.

Jėzui patinka lėta asilo žinginė. Net keista, kad žmonės visąlaik nesuspėja paskui Jį, nors ir skubėdami iš visų jėgų. Taip yra todėl, kad atstumų tarp žmonių širdžių negali sumažinti viršgarsiniai lėktuvai ar karštligiškos pastangos. Kristaus pergalė į žmonių širdis ateina per kasdieninį pasiaukojimą, atkaklumą, atsidavimą, kantrų darbą. Jo valdžia tampa tikra tuomet, kai yra nepastebima. Jo galybė ateina, nesigriebiant prievartos. Jo pergalės yra užtikrintos, jei niekas neskuba jų viešinti ar iškilmingai švęsti. Jis stiprus todėl, kad niekuomet nerodo savo jėgos.

Manyčiau, kad Jėzus, pasirinkdamas kaip tik tokį įžengimo į Jeruzalę prieš savo kančią būdą, norėjo pasakyti mums, jog trokšta, kad Jo Bažnyčia, kurios dalis esame ir mes, niekuomet neužmirštų kuklumo, paprastumo ir tylos.

Kaip tik tada ir ateina tikroji pergalė… ko gero, ir į mūsų širdis.