Penktasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)



SENIAUSIŲ LAIKŲ PROFESIJA, Mons. Adolfas Grušas


Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį…
Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin…
Kristaus susitikimas su nusidėjėle, atrodytų, turėjo visiems laikams užčiaupti krikščionių burnas, kad iš jų niekuomet nepasigirstų pasmerkimo žodžiai, skirti broliui, kad niekuomet niekam nesinorėtų smerkti kito žmogaus.
Vis tiktai atrodo, kad to nepakako. Jėzaus žodžiai ir pavyzdys nepajėgė priversti suabejoti savo teisumu žmonių, užsiimančių pačia seniausia ir kvailiausia pasaulio profesija: svetimų kalčių išpažinimu.
Dabartinėje visuomenėje tai dažnai vadinama visuomenės interesu, ir krikščioniškos pažiūros tam nė kiek netrukdo. Tikriausiai, ir tarp mūsų neatsirastų nė vieno, kuris tokiame procese nebūtų daugiau ar mažiau dalyvavęs.
Galbūt, mes tik nesame tokie žiaurūs, kaip Kristaus laikų fariziejai, ir nepuolame vykdyti egzekucijų…
Mes akmenis pakeitėme purvu…
Keista, tačiau tai, kaip manome, mus savotiškai pateisina. Taip, kaip teisiais jautėsi žmonės, kurie amžių bėgyje Bažnyčios ir tikėjimo vardu žudydavo kitus, vardan savojo tariamo teisumo, slėgė kitus.
Iš tikrųjų ne tokios pažiūros turi viešpatauti mūsų visuomenėje. Mums visų pirmiausia turėtų rūpėti mūsų pačių išgelbėjimas, tačiau šias pareigas paprastai apleidžiame, nevertiname jų net kaip laisvalaikio užsiėmimo, nes rūpinamės kitų elgesiu, jaučiamės esą įpareigoti jį įvertinti, nuteisti, pasmerkti… ir nesvarbu, kad nepuolame į pirmas eiles su saujoje sugniaužtais akmenimis.
Visuomet, susidūrus su kito žmogaus blogybėms, mes turėtume pagalvoti apie save, neskubėdami iš karto įsijungti į smerkiančių balsų chorą.
Tikriausiai mūsų pačių nuodėmės mus baugina, mes bijome pasilikti su jomis akis į akį ir todėl ieškome kitų žmonių nuodėmių.
Mūsų dorybės yra labai menkos jau nuo tos akimirkos, kai pajuntame norą nuolat kreipti dėmesį į tikras ar tariamas kitų žmonių kaltes.
Mes išmokome dalintis atsakomybe su aplink mus egzistuojančiu blogiu: kažkiek atsakomybės vienam, kažkiek atsakomybės kitam, kol, galiausiai, mūsų rankose nebelieka nė trupinėlio kaltės.
Be to, smerkdami kitus, ir atsižvelgdami į susiklosčiusią situaciją, mes jau rimtai nebesiklausome Kristaus žodžių: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį. Juk mūsų rankose ne akmenys, o purvas, ir, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę, tai leistina… Pagaliau, purvas tik suteps, o neužmuš, kaip sviedžiami akmenys…
Reikia būti visiškai aklais, jei smerkiame kitus. Čia derėtų prisiminti Kristaus žodžius: Kodėl matai šapelį savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Ir kaip gali sakyti savo broliui: „Leisk, išimsiu šapelį iš tavo akies“, jeigu tavo akyje rąstas? Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies ir tada matysi, kaip išimti šapelį iš brolio akies.
Jei smerkiame kitus, tai rodo, jog sergame sunkiu atminties praradimu: mes užmiršome, jog esame nusidėjėliai.
Iš tiesų, šis užsiėmimas niekuomet nepatiria krizių. Prisidengdami tariamu teisumu, mes labai uoliai stengiamės perkelti atsakomybę ant kito žmogaus pečių, pamiršdami, jog buvo pasakyta: Neteiskite, ir nebūsite teisiami, nes kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.
Manau, kad visus mūsų ištartus pasmerkimo žodžius Dievas rūpestingai surenka, ir vieną gražią dieną mums leis jų išklausyti, tik teismo objektu būsime mes patys, ir kažin, ar tada neteks susimąstyti, jog iš tiesų patys to norėjome.
Šmeižtai, apkalbos, kaltinimai, pasmerkimas…
Užmėtant akmenimis, skauda. Mėtant purvą, neskauda. Purvas tik sutepa…
Taip, purvas sutepa ir pakliūva ten, kur mažiausiai to tikimės.
Žiūriu į veidrodį, ir matau, jog esu apdrabstytas purvu…
O kažkiek jo užtėškiau ir ant sukruvinto mano Viešpaties veido… (mons. Adolfas Grušas)