Ženevoje penktadienį baigėsi ketvirtoji Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Žmogaus
teisių tarybos sesija. Joje buvo aptarta daug su žmogaus teisėmis susijusių klausimų,
pasisakė taip pat arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas
Jungtinių Tautų Organizacijoje Ženevoje.
Pagarba religijoms ir religijos laisvei.
Kalbėdamas
šiuo klausimu arkivyskupas Tomasi pabrėžė, kad pasaulyje didėja susidomėjimas religija
dėl jos poveikio paskirų žmonių ir ištisų visuomenių gyvenimui, tad nenuostabu, kad
kai kurios tematikos atsispindi diskusijose apie žmogaus teises. Pasaulyje yra apstu
tikinčiųjų teisių pažeidimų, viešų jų įsitikinimų įžeidinėjimų, todėl diskusijos apie
pagarbą religijos bei sąžinės laisvę yra aktualios. Gerbiami turi būti visų tikėjimų
tikintieji, lygiai taip pat – netikintieji.
Asmens laikysena transcendencijos
atžvilgiu, jo etiniai klausimai ir atsakymai yra būdai, kuriais jis realizuoja savo
gebėjimą laisvai save determinuoti bei pakloja pamatus savo asmeniniam ir socialiniam
elgesiui.
Anot arkivyskupo, Šventasis Sostas su nerimu stebi kaip šiandien
dažnai pagarba religijai yra supriešinama su pagarba religijos laisvei, tarsi tai
būtų du nesuderinami ir vienas kitam prieštaraujantys dalykai, kai iš tiesų tai vienas
kitą papildantys ir vienas be kito neegzistuojantys reiškiniai.
Istorija mums
pateikia liūdnus religinio fanatizmo epizodus su tragiškomis socialinėmis pasekmėmis.
Vis dėlto religijos, kartu su mokslu, yra tas socialinis faktorius, kuris labiausiai
įtakojo žmonijos pažangą kultūrinėje, meninėje, socialinėje, humanitarinėje sferose.
Todėl kiekviena religija, kuri propaguoja smurtą ir netoleranciją, padaro save pačią
nevertą savo vardo, - tvirtino arkivyskupas Tomasi ir tęsė: - religinį fanatizmą atitinka
antireliginis fanatizmas, kuris priskiria atsakomybę už prievartą kokios nors religijos
nariui ir besąlygiškai tvirtina, kad prievarta kilo būtent dėl jo priklausymo tai
religijai.
Kritika religijos ir religingumo formoms yra teisėta, tačiau ji
neturi tapti bendra ir neteisinga panieka visiems tikintiesiems, jų simboliams ir
kultui, jų individualiam ar viešam religiniam gyvenimui. Panieka trukdo tikinčiajam
laisvai išpažinti ir praktikuoti savo tikėjimą, todėl ji yra tam tikra prievarta,
kuri kenkia religijos laisvei.
Religiją išpažįsta ir religijos laisve pasižymi
žmogaus asmuo, kuriame įsišaknija visos žmogaus teisės. Tad pagarba religijai, galų
gale, priklauso nuo pagarbos asmens orumui. Yra akivaizdu, kad pagarba asmeniui nepasireiškia
išpuoliais prieš jį todėl, kad jis nepriklauso tai pačiai religijai ar turi kitokius
įsitikinimus. Priešingai, jei gerbiama asmens teisė į religijos ir sąžinės laisvę,
tai turi būti gerbiamos ir konkrečios religijos, tikėjimai bei nuomonės, kuriomis
ta laisvė yra realizuojama.
Baigdamas arkivyskupas Tomasi teigė, kad demokratinėje
valstybėje pagarba religijos laisvei yra pamatinė sąlyga, leidžianti piliečiams gyventi
ir veikti laisvai. Pagarba religijos laisvei neturi būti motyvuojama kultūrinėmis,
politinėmis, etinėmis aplinkybėmis, tačiau pripažįstama kiekvienam asmeniui vien dėl
to, kas jis asmuo. Asmenys realizuoti savo teises turi atsižvelgdami į kitus asmenis
ir visuomenę. (rk)