Islamas Europoje: bendruomenių lyderių formacijos problema
Paskutiniaisiais metais musulmonų skaičius Europoje sparčiai daugėja dėl imigracijos,
dėl gausių Europos musulmonų šeimų, o taip pat ir dėl atsivertimų į islamą.
Sunku
tiksliai pasakyti kiek šiuo metu Europoje yra islamą išpažįstančių žmonių. Detaliausią
informaciją galėtų pateikti visuotiniai gyventojų surašymai, kuriuose dažnai taip
pat fiksuojami jų religiniai įsitikinimai, bet jie vyksta retai, priklausomai nuo
kiekvienos atskiros valstybės poreikių, o ir šiaip, nėra jokios garantijos, kad visi
gyventojai tiksliai nurodo ar jie tiki ir kuo jie tiki. Vis dėlto manoma, kad šiuo
metu Europoje gali gyventi iki 30 milijonų musulmonų, didelė dalis jų turi gyvenamos
valstybės pilietybę, tad ir visas piliečių teises bei pareigas.
Musulmonų bendruomenės
taip pat kuria institucijas, kurios jas reprezentuoja visuomenėje, o taipogi ir politikoje.
Tiek musulmonų bendruomenėms, tiek jų institucijoms įgaunant vis didesnį svorį, atitinkamai
priverstos reaguoti taip pat ir valstybės institucijos bei visa musulmonus supanti
visuomenė. Visi neišvengiamai atsiduria vienas prieš kitą ir visiems kyla neišvengiamas
klausimas: kaip elgtis?
Tokie terminai kaip „daugiakultūriškumas“ ar „tarpreliginis
ir tarpkultūrinis dialogas“ nusako bandymus atsakyti į šį klausimą, išreiškia elgesio
strategijas.
Negalime jų detaliai aptarti, tačiau paskutiniuoju metu vis daugiau
kritikuojama toji „daugiakultūriškumo“ forma, kuri pasireiškia akla ir nekritiška
tolerancija bet kokios kultūrines ar religinės nuostatos atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio
tai patraukli pozicija, supaprastinant galima būtų ją išreikšti taip: „mes gyvename
pagal savo taisykles, jūs gyvenkite pagal savo, mes į jas nesikišame ir todėl tarp
mūsų nėra konfliktų“. Tačiau, rodos, dabar jau aiškėja, kad tokia laikysena leido
kurtis paralelinėms, izoliuotoms ir tarpusavyje nesiliečiančioms visuomenės grupėms.
Pradedama baimintis, kad tokia padėtis yra paslėpta socialinė bomba, kad jei aplinkybės
nebeleis toms grupėms gyventi savo gyvenimo ir jos bus priverstos bendrai spręsti
kokią problemą, tai jos nebesugebės rasti bendros išeities, nes pritrūks bendrų atsparos
taškų.
Tik pora pavyzdžių. Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas (žr. www.policyexchange.org.uk)
parodė, kad 16-24 metų grupės musulmonai jaunuoliai religiniu radikalumu lenkia vyresniąją
kartą. Štai, 37% tos amžiaus grupės jaunuoliai Britanijos įstatymus iškeistų į islamišką
šariato teisę, kuri, pavyzdžiui, numato, jog musulmonas išsižadėjęs savo religijos
arba ją pakeitęs kita turi būti nubaustas mirtimi. Tai, kad 36 % apklaustųjų jaunuolių,
pasak to paties tyrimo, mano, jog islamo religijos pakeitimas yra baustinas mirtimi,
tik rodo jų nuoseklumą. Apklausa rodo, kad tarp 55 ir vyresnio amžiaus musulmonų taip
mano „tik“ 19%.
Pavyzdžiu gali būti Anglijoje keletą kartų plačiai žiniasklaidoje
nuskambėjusių kelių tenykščių musulmonų pamokslininkų kalbos ir mintys. Jų piešiamose
vizijose demokratijai, krikščionims ar šiaip ne musulmonams nebuvo vietos.
Galbūt
tai tik paskiri ir bendros situacijos neatspindintys faktai, tačiau yra iškeliama
bendros musulmonų pamokslininkų formacijos problema. Kai kurie ją laiko esminiu islamo
reformos elementu.
Pastebima, kad 90% pamokslininkų gimė ir savo formaciją
įgijo ne Europoje. Daugelis yra atkeliavę iš Turkijos, Pakistano, Irano ir kitų šalių.
Jie rūpinasi musulmonų bendruomenių tikėjimu ir naujų kartų islamizavimu.
Koks
yra tradicinis ir siekiamas islamo pamokslininkų išsilavinimas? Tai, be abejo, išsamus
Korano ir gausybės juridinių atsakymų – fatwa – pažinimas bei jų taikymas gyvenimo
situacijoms pagal analogijos principą. Jiems nėra suteikiamas platesnis literatūrinis,
psichologinis, kultūrinis, sociologinis ar teisinis išsilavinimas. Nereikia užmiršti,
kad kai kurie pamokslininkai neturi nė tradicinio išsilavinimo, kad pamokslininkus
dažnai siunčia ir finansuoja radikalesnės už kitas grupės, kurios pastarąjį savo bruožą
perduoda ir naujiems tikintiesiems.
Tad neretai tradicinis pamokslininkas negali
perprasti vakarietiškos kultūros ir, atkreipdamas dėmesį tik į labiausiai jo tikėjimui
prieštaraujančius reiškinius bei suvokdamas ją kaip vieną bloką, netruks pavadinti
ją „antimusulmoniška“ ar „antireligiška“. Na, o koks nors uolus jaunuolis, paprasčiausiai
norėdamas būti geru musulmonu, priims tokius žodžius labai rimtai, nes gerbs pamokslininko
autoritetą ir manys, kad šis turi kompetenciją pasakyti, kas yra teisinga, o kas ne.
Toks jaunuolis nepajėgs harmonizuoti ir integruoti savo tikėjimo su jį supančia kultūra
ir bus linkęs manyti, jog ta kultūra yra visiškai klaidinga, bevertė ir todėl naikintina,
ją pakeičiant savąja. Štai jau ir turime prielaidas religiniam fundamentalizmui.
Dar
kartą iškyla klausimas: kaip elgtis? Jei yra teisinga ta prielaida, kad tikėjimo bendruomenės
charakteris priklauso nuo jos dvasinių lyderių, tada reikia skubiai rūpintis ir tikrinti
jų formaciją. Europos valstybėms sunku išspręsti islamo pamokslininkų formacijos problemą
dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl aiškaus teisinio politikos ir religijos atskyrimo
principo, kuris pasiteisina nusistovėjusiuose valstybės ir krikščionybės santykiuose,
tačiau, dabartinėse sąlygose, trukdo valstybei prilaikyti islamišką radikalizmą. Antra,
islamas neturi vieno autoriteto, vieno centro į kurį atsižvelgtų visi tikintieji.
Jei tūrėtų, būtų įmanomas konkordato kelias, sekant katalikų Bažnyčios santykių su
valstybėmis pavyzdžiu.
Galbūt vienas iš perspektyviausių kelių sprendžiant
islamo pamokslininkų formacijos problemą būtų islamo teologijos integravimas į universitetinę
sistemą, islamo teologijos fakultetų sukūrimas. Nors kol kas tam trukdo musulmonų
vidiniai nesutarimai ir minėtasis politikos bei religijos atskyrimo principas, tačiau
apie musulmonų pamokslininkų formacijos toje šalyje, kur jie pamokslaus poreikį jau
viešai kalbėta Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir ypač Šveicarijoje. Kitas kelias
– priimti pamokslininkus tik iš nuosaikesnių, atviresnių musulmoniškų valstybių ar
bendruomenių. Taip, tai jau būtų religijos kontrolė, tačiau demokratinė valstybė turi
teisę ginti savo demokratiškumą, minties ir religijos laisvės idealus. (rk)