2007-03-28 18:45:18

Bendroji audiencija. Šv. Ireniejus.


Tęsdamas katechezę apie svarbiausius pirmųjų Bažnyčios amžių veikėjus, šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie antrojo amžiaus vyskupą ir teologą šv. Ireniejų.

Ireniejus gimė turbūt Smirnoje, dabartiniame Turkijos Izmire, apie 135 – 140 metus. Su krikščionybe jis susidūrė jaunystėje supažinęs su vyskupu Polikarpu, kuris, savo ruožtu, buvo apaštalo šv. Jono mokinys. Ne˛inome kada Ireniejus iš Mažosios Azijos išvyko į Galiją, tačiau tai turėjo sutapti su Liono krikščionių bendruomenės pradžia. 177 metais jis jau minimas tarp kitų šios bendruomenės kunigų. Tais pačiais Liono bendruomenė pasiuntė Ireniejų į Romą su laišku popiežiui Eleuterijui. Šios misijos dėka Ireniejui pavyko išvengti kankinystės, nes kaip tik tuo metu imperatoriaus Marko Aurelijaus įsakymu buvo nužudyta keturios dešimtys Liono krikščionių, tarp jų ir vyskupas Potinas. Grįžęs, Ireniejus buvo išrinktas nauju vyskupu ir vadovavo Liono bendruomenei iki mirties, turbūt irgi kankinystės, apie 202 – 203 metus.

Vadovaudamas Liono Bažnyčiai, Ireniejus išgarsėjo ir kaip uolus ganytojas, ir, visų pirma, kaip krikščionių rašytojas, aiškiai dėstantis tikėjimo tiesas ir aistringai kovojantis su erezijomis. Viena didžiausių antrojo amžiaus erezijų buvo vadinamoji gnozės doktrina, pasak kurios, Bažnyčios skelbiamas tikėjimas tėra tik paprastiems, neišprususiems žmonėms skirti simboliai, kai tuo tarpu už šių į tikėjimo tiesas įvilktų simbolių slypi žymiai sudėtingesnis turinys, prieinamas tik intelektualų – gnostikų – elitui. Šita tariamai elitinės krikščionybės srovė nebuvo vieninga; joje buvo smulkesnių srovių ir pakraipų, skelbiančių dažnai keistas ar net ekstravagantiškas, tačiau tam tikriems visuomenės sluoksniams patrauklias idėjas. Pastarosioms srovėms bendras elementas buvo dualizmo idėja, neigianti vieną Dievą, žmogaus ir pasaulio Kūrėją bei Išganytoją. Siekdami paaiškinti blogio pasaulyje problemą, gnostikai jį kildino iš greta gerojo Dievo egzistuojančios jo priešingybės, iš negatyvaus prado, kuris sukūrė materiją.

Ireniejus smerkė šias idėjas vadovaudamasis bibline pasaulio sukūrimo doktrina. Kovodamas su gnostikų dualizmu ir pesimizmu, Ireniejus tvirtino, jog ir Dievo sukurta materiali tikrovė yra tokia pat kilni kaip ir dvasiniai kūriniai. Tačiau greta kovos su gnosticizmu, svarbus Irenėjaus nuopelnas yra jo mokymas apie apaštališkąją tradiciją. Tikri yra ne intelektualų gnostikų prasimanymai, bet paprastas Bažnyčios tikėjimas, kurį ji nenutrūkstama įpėdinystės grandine paveldėjo tiesiai iš apaštalų. Nėra jokios slaptos „aukštesnės“ doktrinos, prieinamos tik išrinktiesiems, bet yra vienas paprastas visos Bažnyčios tikėjimas. Tiesa ir išganymas nėra tik išrinktųjų privilegija. Tikėjimas yra skirtas visiems, kas priima apaštalų įpėdinių mokymą. Ireniejus taip pat pabrėžia Romos vyskupo svarbą, nes jis yra dviejų svarbiausių Bažnyčios šulų – apaštalų Petro ir Pauliaus mokymo ir autoriteto įpėdinis.

Ireniejaus mokyme apie apaštališkąją tradiciją galime išskirti tris pagrindinius dalykus. Pirma – apaštališkoji tradicija yra vieša. Nėra jokių kitų tikėjimo tiesų, išskyrus tas, kurias apaštalų įpėdiniai perduoda iš kartos į kartą. Pasak Ireniejaus, nėra jokios abejonės, kad tai ką skelbia vyskupai, yra tas pats tikėjimas, kurį jie gavo iš apaštalų ir iš Jėzaus – Dievo Sūnaus. Antra – apaštalų tradicija yra viena. Tai, pasak Ireniejaus, yra ir svarbiausias krikščionių vienybės pamatas. Pasaulyje yra daug kalbų ir kultūrų, bet visus Kristaus sekėjus jungia vienas tikėjimas. Germanų žemėse ar Ispanijoje įkurtos bendruomenės, tiki ir skelbia tą patį, ką krikščionys tiki ir skelbia rytiniuose regionuose ar Egipte ir Libijoje. Šiose antrojo amžiaus pabaigoje užrašytose pastabose jau aiškiai matome Bažnyčios visuotinumą, kurio pagrindas yra tikėjimo vienumas. Trečiasis Irenėjaus suformuluotas apaštališkosios tradicijos elementas yra jos „pneumiškumas“, tai yra dvasinis dinamizmas, nuo graikiško žodžio „pneuma“ („dvasia“). Apaštališkosios tradicijos autentiškumą garantuoja pati Šventoji Dvasia. Bažnyčios tikėjimas priklauso ne nuo žmonių, kurie gali būti mažiau arba daugiau išsilavinę, mažiau ar daugiau išmintingi, bet nuo Dievo Dvasios. Šito iš Šventosios Dvasios nuolat gaunamo gyvybingumo dėka Bažnyčia yra nuolat jauna ir veržli. Šventosios Dvasios dėka ištikimybė apaštališkajai tradicijai niekados nevirsta tradicionalizmu, bet yra gyvybingumo garantas. (jm)








All the contents on this site are copyrighted ©.