Tęsdamas katechezę apie svarbiausius pirmųjų Bažnyčios amžių veikėjus, šio trečiadienio
bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie antrojo amžiaus
vyskupą ir teologą šv. Ireniejų.
Ireniejus gimė turbūt Smirnoje, dabartiniame
Turkijos Izmire, apie 135 – 140 metus. Su krikščionybe jis susidūrė jaunystėje supažinęs
su vyskupu Polikarpu, kuris, savo ruožtu, buvo apaštalo šv. Jono mokinys. Ne˛inome
kada Ireniejus iš Mažosios Azijos išvyko į Galiją, tačiau tai turėjo sutapti su Liono
krikščionių bendruomenės pradžia. 177 metais jis jau minimas tarp kitų šios bendruomenės
kunigų. Tais pačiais Liono bendruomenė pasiuntė Ireniejų į Romą su laišku popiežiui
Eleuterijui. Šios misijos dėka Ireniejui pavyko išvengti kankinystės, nes kaip tik
tuo metu imperatoriaus Marko Aurelijaus įsakymu buvo nužudyta keturios dešimtys Liono
krikščionių, tarp jų ir vyskupas Potinas. Grįžęs, Ireniejus buvo išrinktas nauju vyskupu
ir vadovavo Liono bendruomenei iki mirties, turbūt irgi kankinystės, apie 202 – 203
metus.
Vadovaudamas Liono Bažnyčiai, Ireniejus išgarsėjo ir kaip uolus ganytojas,
ir, visų pirma, kaip krikščionių rašytojas, aiškiai dėstantis tikėjimo tiesas ir aistringai
kovojantis su erezijomis. Viena didžiausių antrojo amžiaus erezijų buvo vadinamoji
gnozės doktrina, pasak kurios, Bažnyčios skelbiamas tikėjimas tėra tik paprastiems,
neišprususiems žmonėms skirti simboliai, kai tuo tarpu už šių į tikėjimo tiesas įvilktų
simbolių slypi žymiai sudėtingesnis turinys, prieinamas tik intelektualų – gnostikų
– elitui. Šita tariamai elitinės krikščionybės srovė nebuvo vieninga; joje buvo smulkesnių
srovių ir pakraipų, skelbiančių dažnai keistas ar net ekstravagantiškas, tačiau tam
tikriems visuomenės sluoksniams patrauklias idėjas. Pastarosioms srovėms bendras elementas
buvo dualizmo idėja, neigianti vieną Dievą, žmogaus ir pasaulio Kūrėją bei Išganytoją.
Siekdami paaiškinti blogio pasaulyje problemą, gnostikai jį kildino iš greta gerojo
Dievo egzistuojančios jo priešingybės, iš negatyvaus prado, kuris sukūrė materiją.
Ireniejus
smerkė šias idėjas vadovaudamasis bibline pasaulio sukūrimo doktrina. Kovodamas su
gnostikų dualizmu ir pesimizmu, Ireniejus tvirtino, jog ir Dievo sukurta materiali
tikrovė yra tokia pat kilni kaip ir dvasiniai kūriniai. Tačiau greta kovos su gnosticizmu,
svarbus Irenėjaus nuopelnas yra jo mokymas apie apaštališkąją tradiciją. Tikri yra
ne intelektualų gnostikų prasimanymai, bet paprastas Bažnyčios tikėjimas, kurį ji
nenutrūkstama įpėdinystės grandine paveldėjo tiesiai iš apaštalų. Nėra jokios slaptos
„aukštesnės“ doktrinos, prieinamos tik išrinktiesiems, bet yra vienas paprastas visos
Bažnyčios tikėjimas. Tiesa ir išganymas nėra tik išrinktųjų privilegija. Tikėjimas
yra skirtas visiems, kas priima apaštalų įpėdinių mokymą. Ireniejus taip pat pabrėžia
Romos vyskupo svarbą, nes jis yra dviejų svarbiausių Bažnyčios šulų – apaštalų Petro
ir Pauliaus mokymo ir autoriteto įpėdinis.
Ireniejaus mokyme apie apaštališkąją
tradiciją galime išskirti tris pagrindinius dalykus. Pirma – apaštališkoji tradicija
yra vieša. Nėra jokių kitų tikėjimo tiesų, išskyrus tas, kurias apaštalų įpėdiniai
perduoda iš kartos į kartą. Pasak Ireniejaus, nėra jokios abejonės, kad tai ką skelbia
vyskupai, yra tas pats tikėjimas, kurį jie gavo iš apaštalų ir iš Jėzaus – Dievo Sūnaus.
Antra – apaštalų tradicija yra viena. Tai, pasak Ireniejaus, yra ir svarbiausias krikščionių
vienybės pamatas. Pasaulyje yra daug kalbų ir kultūrų, bet visus Kristaus sekėjus
jungia vienas tikėjimas. Germanų žemėse ar Ispanijoje įkurtos bendruomenės, tiki ir
skelbia tą patį, ką krikščionys tiki ir skelbia rytiniuose regionuose ar Egipte ir
Libijoje. Šiose antrojo amžiaus pabaigoje užrašytose pastabose jau aiškiai matome
Bažnyčios visuotinumą, kurio pagrindas yra tikėjimo vienumas. Trečiasis Irenėjaus
suformuluotas apaštališkosios tradicijos elementas yra jos „pneumiškumas“, tai yra
dvasinis dinamizmas, nuo graikiško žodžio „pneuma“ („dvasia“). Apaštališkosios tradicijos
autentiškumą garantuoja pati Šventoji Dvasia. Bažnyčios tikėjimas priklauso ne nuo
žmonių, kurie gali būti mažiau arba daugiau išsilavinę, mažiau ar daugiau išmintingi,
bet nuo Dievo Dvasios. Šito iš Šventosios Dvasios nuolat gaunamo gyvybingumo dėka
Bažnyčia yra nuolat jauna ir veržli. Šventosios Dvasios dėka ištikimybė apaštališkajai
tradicijai niekados nevirsta tradicionalizmu, bet yra gyvybingumo garantas. (jm)