Popiežius Jonas Paulius ir bendra Europa

Vienas svarbiausių šios savaitės įvykių bus Europos Sąjungos pirmtakei – Europos ekonominei bendrijai – pradžią davusių Romos sutarčių penkiasdešimtosios metinės, sukaksiančios sekmadienį, kovo 25-ąją, ir šia proga organizuojami įvairūs renginiai, vyksiantys jubiliejaus išvakarėse. Kaip žinoma, Romos sutarčių jubiliejus bus švenčiamas ir Berlyne, ir Romoje. Italijos sostinėje, kurioje buvo pasirašytos sutartys, greta politinių ir kultūrinių renginių, vyks ir Europos bendrijos episkopatų komisijos – COMECE rengiamas suvažiavimas „Vertybės ir perspektyvos ateities Europai“, prasidėsiantis penktadienio rytą.

Pastarosiomis dienomis jau kelis kartus kalbėjome apie katalikų Bažnyčią ir Europos vienybės idealą, priminėme ką popiežiai kalbėjo apie Europos integracijos idėją ir jos įgyvendinimo pirmąjį etapą. Šiandien keletą mūsų laidos minučių skiriame su Jono Pauliaus II pontifikatu sutapusiam lemtingam laikotarpiui kai, viena vertus, žlugo komunizmas ir suvienytos Europos vartai buvo atkelti Rytų Europos šalims, bet kita vertus, buvo apnuoginta anksčiau į dienos šviesą nelabai dažnai kelta europiečių tapatybės krizė.

Europos ir krikščionybės Europoje ateitis buvo viena svarbiausių Jono Pauliaus II pontifikato temų. Kol dar Europa buvo padalinta, iš komunistų valdytos Lenkijos kilęs popiežius nepraleisdavo progos paminėti šio žemyno prigimčiai prieštaraujančios skriaudos, kurią simbolizavo Berlyno siena. Žinoma, vieningos Europos vizija nesiribojo vien tais aspektais, kuriuos šiandien bando įkūnyti Europos Sąjunga. Popiežius kalbėjo apie abiem plaučiais ateityje alsuosiančią Europą ir ši alegorija tinka ir politinei vienybei, ir Europos krikščionių vienybei. Būtent dėl to 1984 metais popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu Europos globėjais buvo paskelbti slavų tautų apaštalai šventieji Kirilas ir Metodijus.

Sulaukus komunizmo žlugimo, pradėta realiai mąstyti ir apie rytinės Europos dalies šalių įjungimą į bendrą integracijos procesą. Europos ekonominei bendrijai peraugus į politinės vienybės bei didesnio kultūrinio glaudumo siekiančią Europos Sąjungą, prasidėjo reformų metas. Viename susitikime su europarlamentarais Jonas Paulius II sakė: Šiandien Europos Sąjunga yra tarsi statybos aikštė, kurioje formuojama mūsų žemyno ateitis. Rytdienos Europa negali pamiršti to, kuo ji buvo vakar. Kuriama nauja politinė ir ekonominė vienybė turi remtis jau praeityje išugdyta kultūros ir tikėjimo vienybe.

Pats intensyviausias popie˛iaus Jono Pauliaus II pasisakymų apie Europą ir jos tapatybę laikotarpis sutapo su Europos konstitucinę sutartį rengusio Konvento darbu. Savo pasisakymuose Europos vienijimosi klausimu, Jonas Paulius II daug kartų kalbėjo, kad būsimoji suvienyta Europa pirmiausia turėtų būti tautų bendrija, o ne tik ekonominė, politinė ar biurokratinė sąjunga. O jei Europa bus tautų bendrija, tai neįmanoma nutylėti pagrindinio bruožo, kuris yra bendras visoms Europos tautoms – tai yra krikščionybės, kuri labiausiai ir geriausiai charakterizuoja tą visų Europos tautų bendrumą, kurį vadiname europietiška tapatybe arba Europos civilizacija.

Akivaizdaus istorinio fakto, tai yra krikščionybės vaidmens pripažinimas, visai nereiškia, kad dėl to reikėtų atsisakyti valstybių pasaulietiškumo principo. Šiandien krikščionys nesiūlo atgaivinti Karolio Didžiojo sumanymo paversti Europą krikščioniška imperija. Šiandien taip pat neneigiama, kad Prancūzų revoliucija, nors praliejo daug nekalto kraujo, bet vis dėlto davė pradžią pilietinėms santvarkoms ir demokratijai. Pilietiškumas, lygybė, žmogaus teisės yra humaniškos vertybės, kurias vertina ir krikščionys, ir nekrikščionys. Tačiau kartu negalima nematyti ir to akivaizdaus fakto, kad Europa civilizuotu kontinentu tapo būtent krikščioniškoje aplinkoje, kad civilizacijos ribos plėtėsi kartu su krikščionybės augimu Europoje, jog turi labai daug bendra tai ką šiandien vadiname Europos kultūra ir tai, ką vadiname krikščioniška kultūra. Šių faktų minėjimas, pasak Jono Pauliaus II, nėra nei didžiavimasis, nei priekaištas, o tik priminimas istorinės tiesos, kurios, neturėtų nepaisyti dabartiniai vieningos Europos kūrėjai. (jm)