Bendroji audiencija. Šv. Tėvas kalbėjo apie antrojo amžiaus krikščionybės apologetą, filosofą ir kankinį šv. Justiną.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI, tęsdamas pirmųjų Bažnyčios istorijos amžių personažams skirtą katechezių ciklą, kalbėjo apie vieną svarbiausių antrojo amžiaus apologetų, filosofą ir kankinį šv. Justiną.

Pirmiausia Šv. Tėvas paaiškino, kad Bažnyčios tėvais apologetais vadinami pirmųjų amžių krikščionių rašytojai gynę naująją religiją nuo pagonių ir žydų kaltinimų ir skelbę krikščioniškąją doktriną, naudodami savo meto kultūrai suprantamą terminologiją.

Justinas gimė apie 100 metus netoli Sichemo, Samarijoje, Šventojoje Žemėje. Ilgai ieškojo tiesos būdamas įvairių graikiškos filosofijos mokyklų sekėjas. Galiausiai, kaip pats Justinas pasakoja viename savo kūrinių – Dialoge su Trifonu – pajūryje jo sutiktas paslaptingas išminčius sugriovė visus jo ankstesnius įsitikinimus, įrodė, kad žmogus vien savo jėgomis niekada neįstengs perprasti dieviškosios išminties, o paskui jam pasiūlė kreiptis į senuosius pranašus ir juose ieškoti kelio, vedančio į Dievą ir į tikrąją filosofiją. Šis epizodas lemtingai paveikė Justino gyvenimą – filosofinių paieškų keliu jis priartėjo prie krikščionių tikėjimo. Vėliau Romoje Justinas įkūrė savąją filosofijos mokyklą, kurioje be atlyginimo mokė jaunimą naujo tikėjimo. Krikščionybėje jis matė ir tikrą filosofiją, ir teisingo gyvenimo normą. Buvo įskųstas ir nukirsdintas apie 165 metus, valdant imperatoriui filosofui Markui Aurelijui, kuriam Justinas buvo skyręs vieną savo Apologijų.

Justinas mums paliko tris kūrinius – dvi Apologijas ir Dialogą su žydu Trifonu. Juose jis kalba apie dieviškąjį pasaulio sukūrimo ir išganymo planą, kuris galutinai įvykdomas Jėzuje Kristuje, Logose, amžinajame Žodyje, amžinoje kuriančioje Išmintyje. Kiekvienas žmogus, būdamas racionali būtybė, turi savyje Logoso „sėklą“ ir yra pajėgus pažinti tiesą. Logosą, apsireiškusį pranašuose ir senajame Įstatyme, tam tikru laipsniu sutinkame ir graikų filosofijoje. Galiausiai krikščionybėje įvyko Logoso galutinis ir asmeniškas apsireiškimas istorijoje. Šitaip Justinas, nors ir smerkdamas kai kuriuos graikų filosofijos prieštaravimus, tvirtina, jog ir filosofinė tiesa yra orientuota į Logosą. Šia prasme, ir Senasis Testamentas, ir graikų filosofija, yra tarsi du keliai į Logosą, tai yra į Kristų. Negali būti prieštaravimo tarp filosofijos ir Evangelijos tiesos. Krikščionims filosofija priimtina, nes ir ji veda į tą pačią Kristaus tiesą.

Justino darbai žymi ryžtingą Bažnyčios apsisprendimą už filosofiją ir pagoniškų religijų atmetimą. Krikščionys atmeta bet kokius kompromisus su pagonybe. Stabmeldystė yra niekingas ir bevertis ateizmas. Ypač savo pirmojoje Apologijoje Justinas negailestingai kritikuoja pagoniškas religijas ir jų mitus, vadindamas juos velniškais klystkeliais. Tuo tarpu filosofija buvo labai vertinga priemonė suartinusi pagonišką visuomenę, žydus ir krikščionis. Pagonių religija nėjo Logoso keliu, bet buvo įsikibusi savo mitų. Nekeldama klausimų apie tiesą, o tik laikydamasi savo dirbtinių ceremonijų ir papročių, pagonių religija buvo pasmerkta išnykimui. Krikščionių apsisprendimą už filosofiją keletą dešimtmečių vėliau Tertulijonas išreiškė lakonišku, bet labai taikliu tvirtinimu: Kristus yra tiesa, o ne papročiai. Atkreipkime dėmesį, kad terminas „papročiai“, kurį Tertulijonas taikė pagonių religijai, gali būti pritaikytas ir mūsų laikų papročiams ir madoms.

Tai pamoka, vertinga ir dabartiniais laikais, kai diskusijose apie vertybes ir religiją, taip pat ir religijų dialoge, matome tiek daug reliatyvizmo,- sakė Popiežius ir savo katechezę baigė cituodamas pradžioje minėtame Dialoge aprašyto Justino sutikto išminčiaus žodžius: „Melskis, kad tau būtų atidarytos durys į šviesą, nes nieks negali matyti ir suprasti, jei Dievas ir Kristus to neleidžia“.

Šio trečiadienio susitikimą su bendrosios audiencijos dalyviais popiežius Benediktas XVI užbaigė primindamas ateinantį šeštadienį, kovo 24-ąją, minėsimą Pasaulinę kovos su tuberkulioze dieną. Šis minėjimas tepaskatina ryžtingiau kovoti su šita liga ir teįkvepia daugiau solidarumo su ją kenčiančiais žmonėmis.

Galiausiai, audiencijai pasibaigus, popiežius Benediktas XVI atskirai susitiko su grupe Vokietijos Tiubingeno universiteto katalikų teologijos fakulteto dėstytojų. Jis pats, Josephas Ratzingeris, 1966 – 1969 metais buvo šio fakulteto dėstytojas. (jm)