Irake neteisėtai siekiama apmokestinti krikščionis

Tai paliudijo Bagdado ir Musulo miestų gyventojai, kurie yra krikščionys ir kurie dabar yra pasitraukę į saugesnius regionus. Anot jų, jiems islamo kovotojai pranešė, jog jie turi mokėti mokestį, jei nori gyventi ir išpažinti savo tikėjimą Irake. Mokestis turėjo būti mokamas mečetėje ir slapta nuo valdžios. Surinkti mokesčiai skirti džihadui, šventajam karui, kurio tikslas taip pat neva yra ir Irake gyvenančių krikščionių apsaugojimas nuo išorinių jėgų.

Šis mokestis, vadinamas „jizya“, nėra naujas išradimas. Devintosios Korano suros 29 eilutėje islamo išpažinėjai raginami kovoti su kitatikiais tol, kol pastarieji nuolankiai paklus ir sutiks mokėti minėtąjį mokestį. Remiantis šia eilute, įvairiais periodais islamo šalyse gyvenantiems krikščionims, žydams, Zaroastrizmo išpažinėjams, induistams būdavo nustatomas mokestis. Reikia pasakyti, kad istoriškai mokestis būdavo skiriamas suaugusiems sveikiems vyrams, nuo jo būdavo atleidžiami vaikai, moterys, seni žmonės ar, taipogi, iš išmaldos gyvenantys vienuoliai. Jizya mokesčio rinkimas nebuvo visur vienodai paplitęs ir visur toks pat, moderniais laikais jis buvo panaikintas ar pakeistais kitais, bet, pavyzdžiui, turkų Osmanų imperijoje rinktas iki 1918 metų.

Tačiau iš bendro konteksto yra aišku, kad šio mokesčio atnaujinimas nėra šiaip paprastas juridinis aktas, bet greičiau dar vienas sąmoningai parinktas būdas apsunkinti krikščionių gyvenimą.

Krikščionys pabėgėliai taip pat paliudijo, kad jiems būdavo paliekami grasinantys laiškai, kuriuose nurodoma jiems palikti savo namus ir kitą turtą, mat nuo šiol tai esą priklauso Irako piliečiams musulmonams.

* * *

Vis dėlto Kirkuko miesto chaldėjų vyskupas Louis Sato, žinių agentūrai AsiaNews apibendrindamas dabartinę padėtį Irake po 4 metų nuo karo pradžios, įžvelgia ir teigiamų pokyčių.

Pasak jo, teigiamas reiškinys yra didesnė laisvė, kurios šalis anksčiau nepažinojo, galėjimas dalyvauti rinkimuose ir išsakyti savo pozicijas. Kalbant apie laisvę, reikia dar paminėti naujų politinių partijų atsiradimą, informacinės erdvės išsiplėtimą dėka interneto, telefonų, televizijos. Tai, kad ketvirtadalis parlamento narių yra moterys, taip pat yra laisvės ženklas. Anot vyskupo Stato, pagaliau pradėjo augti ekonomika, tai rodo po truputį kylantys atlyginimai.

Deja, visa tai beveik nustelbia visą šalį apėmęs terorizmas ir saugumo trūkumas, labai didelė bedarbystė, auganti emigracija, ateities baimė, kantrybės ir vilties praradimas.

Yra aišku, kad taika nebus sukurta karinėmis priemonėmis, pabrėžė Kirkuko vyskupas, pastebėjęs, kad net ir Jungtinių Amerikos Valstijų aukšti pareigūnai su tuo sutinka. Kraštutiniu atveju Irakas rizikuoja pasidalinti į tris valstybes.

Vyskupo nuomone, taikai reikia kelių sąlygų:

Pirma, tai susitaikymo tarp įvairių Irako socialinių grupių, įskaitant ir Huseino režimo narius. Be tokio socialinio susitaikymo įvairios grupės jaučiasi išstumtos iš visuomenės gyvenimo, įvarytos į kampą ir galinčios eiti tik konflikto ir kraujo keliu. Tik tikriems ir pripažintiems kriminaliniams nusikaltėliams nebūtų galima pasinaudoti susitaikymu. Čia didelis vaidmuo tenka ir religiniams lyderiams, jų pamokslams ir pareiškimams per žiniasklaidos priemones. Nėra nė vieno, kuris nebūtų nukentėjęs nuo prievartos, tad visi turi stengtis dėl taikos.

Antra, reikia veiksmingos valdžios Bagdade, turinčios autoritetą ir provincijose. Tokiai valdžiai itin svarbus uždavinys būtų pakelti nacionalinę ekonomiką. Irakas turi daug galimybių, bet trūksta gerų investicijų ir koordinacijos. (rk)