Pastabos apie Tikėjimo doktrinos kongregacijos įspėjimą teologui Jon Sobrino

Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė notą, kurioje įspėjama apie garsaus Pietų Amerikos jėzuitų teologo Jon Sobrino dviejuose veikaluose esančias klaidas, galinčias pakenkti tikinčiųjų tikėjimo tiesų supratimui.

Kadangi po tokių notų dažnai pasigirsta kaltinimų represijomis, pažangios minties žlugdymu ar net inkvizicija, dera pateikti kelias pastabas šiuo klausimu.

Sveiku protu betarpiškai suvokiama, kad buvimas krikščioniu išreiškia tam tikrą pažiūrų ir elgesio nuostatų visumą, kurią galima įvardinti ir kuri turi savo ribas. Remdamiesi tos visumos supratimu, be jokių pastangų identifikuosime, tarkime, kad Korano, o ne Biblijos autoritetą pripažįstantis žmogus nėra krikščionis, bet, ko gero, musulmonas. Tačiau, pratęsiant mintį, reikia pastebėti, kad dažnai pati Biblija yra perskaitoma ir suvokiama labai skirtingai, neretai pateikiant labai prieštaringas tikėjimo interpretacijas. Grįžtant prie katalikiško tikėjimo, taip pat be pastangų suvokiame, kad bet kokios jo interpretacijos nebus savaime teisingos, kad jei vienos bus priimtinos, tai kitas reiks atmesti.

Kyla klausimas: kas gali pasakyt kaip tikėt yra teisinga, kas gali prisiimti tokią atsakomybę? Pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo dešimtmečiais ji natūraliai teko tiesioginiams Kristaus pasirinktiems mokiniams, apaštalams, kurie, išbuvę kelerius metus arti Viešpaties, be abejonės, galėjo pareikšti autoritetingiausią nuomonę. Išskirtinis yra Sauliaus atvejis. Jis nebuvo vienas iš Kristaus mokinių, bet jau vėliau gavo tiesioginį Evangelijos apreiškimą, po kurio ir tapo mums žinomu „apaštalu Pauliumi“. Apaštalai mokė ir vadovavo pirmosioms bendruomenėms, skirdavo įgaliotinius. Apaštalų Darbuose užfiksuota, kad sudėtingesniais klausimais arba nuomonėms nesutampant, sprendimų buvo ieškoma apaštalų susirinkime.

Taip pat natūralu, kad Jėzų tiesiogiai pažinojusių apaštalų autoritetą paveldėjo apaštalų mokiniai. Juk jie, nors nepažino tiesiogiai Jėzaus, tiesiogiai pažino Jėzų pažinojusius ir iš jų gavo patikimą mokymą, kurį vėliau perdavė jau savo pačių mokiniams, o šie dar kitiems. Šią tikėjimo perdavimo grandinę nusako išsireiškimas „apaštalinis tikėjimas“, o dar plačiau, jei įvardiname diskusijų dėl tikėjimo, komentarų, susirinkimų nutarimų ir doktrinos kristalizavimo visumą – „Bažnyčios Tradicija“.

Apaštalams ir jų mokiniams taip pat priklauso autorystė tų raštų, kurie vėliau bus surinkti į Naująjį Testamentą.

Tad vėliau, iškilus neaiškumams, abejonės katalikų Bažnyčioje bus sprendžiamos remiantis šiais dviem šaltiniais, Raštais ir Tradicija, kurie, žinoma, ir tarpusavyje yra neatskiriamai susiję. Toks yra, galima sakyti, katalikų Bažnyčios „metodas“ spręsti kuri tikėjimo interpretacija yra priimtina, o kuri peržengia Raštų bei Tradicijos ribas ir todėl praranda patikimumą.

Svarbu yra pabrėžti, kad pastangos nustatyti tikėjimo interpretacijų teisingumą ar klaidingumą nėra savaime represijos, bet tiesiog noras išsaugoti tikėjimo tapatybę, išlikti ištikimiems Kristaus žiniai. Jei ši žinia yra Tiesa, tada kritiškas tikėjimo interpretacijų įvertinimas yra tarnystė Tiesai.

Jei pats tikėjimo interpretacijų įvertinimo principas yra teisingas ir būtinas, tai jo įgyvendinimas istorijoje, deja, ne visada toks buvo. Tačiau nesiekiant dabar pristatyti istorinės panoramos ir grįžtant prie dabarties, reikia pažymėti, kad pačių sudėtingiausių tikėjimo interpretacijų, liečiančių doktriną arba elgesį, vertinimas šiandien yra patikėtas Tikėjimo doktrinos kongregacijai.

Kadangi tiriamos problemos kartais tikrai sudėtingos, taip pat ir pats tyrimas yra sudėtingas bei ilgas. Eilinė procedūra numato, kad kai iškyla abejonės dėl kokio autoriaus raštų teisingumo ir kyla tikinčiųjų suklaidinimo pavojus, tada to autoriaus raštai yra pateikiami ekspertų įvertinimui. Surinktos ekspertų nuomonės, kartu su visa papildoma dokumentacija, yra pateikiama aukštesnei Tikėjimo doktrinos kongregacijos ekspertų tarybai. Pastarosios instancijos narių vertinimai, diskusijų stenogramos, susirašinėjimai su autoriumi ir visa kita susijusi dokumentacija yra pateikiama dar aukštesnei instancijai – Tikėjimo doktrinos kongregacijos eilinei tarybai, kuriai šiuo metu priklauso 23 nariai, vyskupai ir kardinolai, iš 14 pasaulio kraštų. Po kruopščios analizės eilinės tarybos nutarimai pateikiami popiežiui, kuris juos tvirtina. Jei eilinė taryba nusprendžia, kad reikalinga, tada yra parengiamas sąrašas autoriaus teiginių, kurie įtariami klaidingumu. Įgaliotas asmuo šį sąrašą pateikia autoriui, kuris turi tris mėnesius patikslinti savo nuomonę. Jei jo paaiškinimai pakankami, tada tuo viskas ir pasibaigia. Ir tik tuo atveju, jei tų paaiškinimų nepakanka ir jei išlieka nesuderinami skirtumai, yra skelbiama nota, kuri įspėja dėl autoriaus klaidų.

Tad nenuostabu, kad nuo diskusijos pradžios dėl teologo Jon Sobrino veikalų ir idėjų iki dabartinės jam skirtos notos praėjo šešeri metai, nepaisant to, kad jo atžvilgiu buvo taikoma paprastesnė procedūra, mat tai populiarus autorius, jo darbai plačiai paplitę, naudojami Pietų Amerikos seminarijose ir todėl norėta greičiau įvertinti jo idėjas.

Reikia pabrėžti, kad pačioje notoje nėra numatyti jokie apribojimai Jon Sobrino dėstyti, nėra priimti jokie sprendimai ar paskelbtos kokios kanonų teisės sankcijos, Tikėjimo doktrinos kongregacija tik įvertino du jo veikalus. Tačiau juridiškai teisę apriboti Jon Sobrino dėstymą, kol padėtis lieka neaiški, katalikiškame universitete turi jo diecezijos vyskupas, o taip pat ir jėzuitų ordino vyresnybė. Žinoma, jis galėtų, tarkime, toliau dėstyti pasaulietiniame universitete, tačiau tai jau darytų nebe Bažnyčios vardu, kaip kad dabar, o reikštų savo nuomonę kaip privatus asmuo.

Kalbant apie statistiką, tai nuo 1965 metų, kada po reformos atsirado Tikėjimo doktrinos kongregacija tokia, kokia ji yra dabar, per 42 jos darbo metus Jon Sobrino yra dvyliktasis teologas ir ketvirtasis jėzuitas, kurio atžvilgiu buvo parašyta įspėjimo dėl klaidų pastaba. (rk)