Dialogas – taip pat ir per grožį

Vasario 12 – 20 dienomis Romoje, Popiežiškajai kultūros tarybai priklausančioje salėje, eksponuojama rusų dailininkų paroda „Viešpaties žemė“. Tai apie 20 drobių, kurių tema ir siekis yra simboliškai, per peizažus, žmones ar įvykius pavaizduoti „rusišką sielą“, rusišką dvasingumo suvokimą.

Parodą atidarė kardinolas Paul Poupard, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas.

Anot kardinolo, parodos pavadinimas „Viešpaties žemė“ išreiškia paveikslų skleidžiamą nuotaiką: nors jie tarsi vaizduoja mūsų pasaulį, bet iš tiesų kreipia mintis už mūsų pasaulio ribų, kviečia išvysti kitą pasaulį, kuris ir yra „Viešpaties žemė“.

Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas grįžo prie jam brangios „via pulchritudinis“ temos, prie grožio kaip evangelizacijos ir dialogo kelio. Anot jo, šiandieninis pasaulis įtariai žiūri į objektyvias ir tvirtas tiesas, kartais abejoja dėl paprasčiausių dalykų gėrio ir naudos. Tokiame kontekste grožis gali tapti keliu vėl sugrįžti prie tiesos ir gėrio sąvokų. Kardinolas Poupard citavo vieną žinomo rusų intelektualo Aleksandro Solženycino ištarmę, kurioje Nobelio taikos premijos laureatas tvirtino, jog Grožis, Tiesa ir Gėris yra susiję giliomis ir neatsitiktinėmis sąsajomis, vienas iš jų šaukią kitą.

Metafizikos perspektyvoje grožis yra tikrovės, būties tobulumas. Tad pažinus ar atpažinus grožį, yra suvokiama kažkokia tiesa ir apie pačią tikrovę. Grožio suvokime taip pat slypi perėjimas nuo to, kas matoma prie tos regimybės pagrindo. Šia prasme grožis gali atvesti iki Dievo, kuris yra tobulumo pilnatvė ir grožio pamatas. Neretas gali paliudyti, kad susitikimas su tikru menu paliečia žmogaus sielą, gali atnešti ramybę, gilų susimąstymą, šventybės pajutimą.

Kardinolas Poupard taip pat kalbėjo apie menininkų misiją, apie jų talento paskirtį. Tai ypatingas dalyvavimas Dievo kūryboje. Nors menininkas negali kurti iš nieko ta pačia prasme kaip kūrė Dievas, vis dėlto jis taip pat padaro dalykus, kurie anksčiau neegzistavo ir kurie mus jaudina. Menininkas sudvasina materiją. Galima būtų sakyti, kad kažkas panašaus turėtų vykti ir žmoguje, kuris, būdamas kūniškas, yra pašauktas tapti vis labiau dvasiniu, vis labiau persimainyti Dievo akivaizdoje. Neatsitiktinai Dievo akivaizdoje persimainę žmonės yra pavadinami „gražiais“. Neatsitiktinai žodžiai „meilė“ ir „grožis“ dažnai vartojami kartu, juk sakoma „meilė yra graži“.

Šventieji pasižymi labai ypatingu grožiu, čia prisimena garsieji Dostojevskio herojaus kunigaikščio Miškino lūpomis ištarti žodžiai: „grožis išgelbės pasaulį“. Čia iškyla ir Kristaus slėpinio paradoksas: šis skausmų žmogus, pervertas ir suluošintas, tuo pat metu yra gražiausias iš žmonių, traukiantis mūsų žvilgsnius, spindintis atgaivinančiu grožiu. Krikščioniško meno paskirtis bei gebėjimas ir yra tiesos apie Dievą parodymas per grožį.

Parodos „Viešpaties žemė“ rengėjai pažymi, kad ji turi ne tik estetinę vertę, bet taipogi žymi intensyvėjančius ryšius tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčių. Svarbu yra tai, kad šie ryšiai apima ne tik daugiau ar mažiau oficialių delegacijų vizitus, bet taip pat persikelia į kultūrinę ir dvasinę sferas. (rk)