Jėzuitas Samir Khalil Samir apie poligamiją: Nekritiška Vakarų visuomenių tolerancija griauna jų pačių pamatus.

Žinomo islamo tyrinėtojas ir žinovo jėzuito Samiro Khalilo Samiro straipsnį paskelbė žinių agentūros AsiaNews.

Straipsnis kalba apie moterų diskriminaciją islame, tačiau yra labiau nukreiptas ne prieš islamistines, bet prieš Vakarų pasaulio laisvas ir demokratines valstybes. Anot tėvo Samir, yra gana ironiška, jog Vakarų šalys vardan žmogaus teisių ir laisvių pro pirštus žiūri į moters laisvių bei teisių pažeidinėjimą savo teritorijose. Tėvas Samir pateikia poligamijos arba daugpatystės atvejį.

Pagal pamatinį lygybės tarp vyro ir moters principą, Vakarų valstybėse yra įtvirtintas monogamijos principas, t.y., moteris arba vyras gali turėti tik vieną sutuoktinį.

Kai kuriose islamiškose visuomenėse, kaip žinoma, vyras gali tūrėti kelias sutuoktines, tačiau moteriai tokios „teisės“ nesuteikta. Panašiai ir su sutuoktinio atleidimu bei skyrybomis: ši teisė yra rezervuota tik vyrams, moteris tokios teisės neturi. Viskas, ką ji gali, tai paprašyti vyro, tarsi malonės, kad ją atleistų. Tokioje perspektyvoje yra gana aišku, jog monogamijos principu yra ginamos moters teisės ir jos orumas.

Tačiau, pastebi tėvas Samir, ne paslaptis, kad Vakaruose gyvena dešimtys tūkstančių poligaminių musulmonų šeimų, nors tai aiškiai ir vienareikšmiškai draudžiama valstybių konstitucijų bei kitų įstatymų.

Ir dar daugiau – pastebima tendencija tokią padėtį teisinti vardan daugiakultūriškumo ideologijos, tapusios akla tolerancija bet kokios kultūrinės ar religinės nuostatos at˛vilgiu.

Vardan besąlygiškos pagarbos „kitai kultūrai“ pasitaiko įvairių pasiūlymų, kaip, antai, paprasčiausiai pripažinti poligamija faktą, „užmirštant“ juridines normas. Kiti norėdami išgelbėti teiginį, jog „įstatymas kiekvienam vienodas“, siūlo pripažinti vieną žmoną, o kitas įteisinti kaip „partneres“. Dar kiti siūlo skirti civilinę santuoką nuo religinės santuokos mečetėje. Kitaip tariant – santuokų mečetėje nelaikyti santuokomis ir tokiu būdu apeiti poligamijos problemą. O štai Graikijoje musulmonų daugumos regionuose poligamija kartais toleruojama kaip „savivalda“ pagal jų „kultūrines normas“.

Tokie pasiūlymai verčia prisiminti posakį „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, kuris, suprantama, prieštarauja sveikam protui. Sveikas protas sako, kad jei žmogus yra susituokęs, tarkime, Senegale ir turi pagal tenykščius papročius pripažįstamą sutuoktinę, o atvažiavęs į Italiją sudaro civilinę santuoką su kita moterimi, tai tokios jo padėties negalima pavadint monogamiška. Panašiai sveikam protui prieštarautų leidimas italui turėti kelias žmonas ir jo nelaikyti poligamu tuo atveju, jei jis būtų atsivertęs į islamą. Yra gana aišku, kad tokie pasiūlymai netiesiogiai įteisina poligamiją.

Deja, kaip pažymi tėvas Samir, šie pasiūlymai daro žalą ne tik sveikam protui, bet ypač moters orumui ir teisėms, nes, nepaisant visų kultūrinių ir religinių argumentų, yra įtvirtinama nelygybė tarp vyro ir moters.

Žiūrint plačiau, aklai tolerantiškas ir nekritiškas daugiakultūriškumas leidžia kurtis paraleliniams pasauliams, kurie tarpusavyje nesiliečia ir nėra integruoti. Ir tai, anot straipsnio autoriaus, nėra progresas, nėra labiau žmogaus orumą ir laisves atitinkančių sąlygų kūrimas, kaip kad bandoma teigti. Priešingai, vardan „kultūrinio skirtingumo“ leidžiama plėtotis subtilioms rasizmo formoms. Toks požiūris yra žalia šviesa islamui kolonizuoti Vakarų valstybių papročius. Jei Vakarai nori išsaugoti savo identitetą, realias vyrų ir moterų teises, tai turi gerbti savo pačių konstitucijose nustatytas normas, prieš kurias dabar tolerancijos vardan u˛simerkiama. (rk)