Kovo 8-ąją buvo minima tarptautinė moters diena.

Pastaraisiais laikais Lietuvoje šis minėjimas buvo kiek primirštas arba sąmoningai nutylimas, o kai kas net galvoja, kad šiais laikais minėti kovo 8-ąją būtų tiesiog neskoninga ar, kaip šiandien mėgstama manyti, „politiškai nekorektiška“.

Savo kilme ši šventė siekia dvidešimtojo amžiaus pradžią, kai gimė judėjimas reikalaujantis moterims lygių teisių su vyrais visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Per pastaruosius dešimtmečius ir moterų emancipacijos judėjimo dėka, ir, bendrai, kintant visuomenės gyvenimui, padėtis pasikeitė. Taip pat ir šeimos gyvenime šiandien moters statusas kitoks negu anksčiau. Vis dėlto, dar ir šiandien yra rusenančių senos diskriminacijos liekanų. Gana pažiūrėti į darbo statistikas. Bedarbių dauguma yra moterys. Vyriausybėse, parlamentuose, įvairiuose valdžios postuose moterys dažniausiai sudaro tik nežymią mažumą. Neretai moterų atliekamas darbas prasčiau apmokamas, nežiūrint įdėtų pastangų ir darbo kokybės. Prie šių senos mąstysenos liekanų, reikia dar pridėti naujas diskriminacijos formas, kuriose į moterį žiūrima kaip į daiktą, į prekę. Čia kalbame ne tik apie kraštutines apraiškas, tokias kaip prostitucija ar pornografija, bet taip pat, tarkim, apie reklamą, kurioje erotiniai motyvai naudojami kaip svertas, turintis paveikti potencialius pirkėjus.

Moters vaidmuo Bažnyčioje nuo seno buvo ypatingas. Gana prisiminti į kokias aukštumas iškeltas Mergelės Marijos vaidmuo ir su kokia pagarba iškeliamas daugybės šventųjų moterų pavyzdys. Taip pat ir šiais laikais netrūksta pagarbos ir pritarimo kilniam ir nepamainomam moters vaidmeniui. Moters pašaukimui popiežius Jonas Paulius II skyrė savo Apaštališkąjį laišką „Mulieris dignitatem“, kuriame, tarp kita ko buvo rašoma: „Bažnyčia dėkoja už visas moteris ir už kiekvieną. Bažnyčia dėkoja už viską ką moterys nuveikė tautose ir valstybėse per visą istoriją, už visas charizmas, kurias Šventoji Dvasia suteikė moterims per visą Dievo tautos istoriją, už visas pergalės, pasiektas moterų tikėjimo, vilties ir meilės dėka, už visus moterų šventumo vaisius“. O popiežius Benediktas XVI, vienoje šiemetinių bendrųjų audiencijų kalbėjęs apie moteris apaštalų bendradarbes, sakė: „Krikščionybės istorija galbūt būtų pasukusi visai kita linkme jei ne dosnus gausių moterų įnašas“.

Tačiau jei kalbame apie moters balso svorį kasdieniame krikščioniškų bendruomenių gyvenime, deja, dažnai susiduriame su senai atgyvenusio mentaliteto likučiais. Šį, gal kiek nepopuliarų, teiginį gana taikliai suformulavo jėzuitai, jau daugiau kaip prieš dešimtį metų susirinkę į savo paskutinę generalinę kapitulą: „Esame dalis visuomeninės ir bažnytinės tradicijos, kuri negerbė moterų. Galbūt visai to nenorėdami buvome bendrininkai senojo klerikalizmo, kuris tvirtino, jog vyrų dominavimas remiasi Dievo valia. Šiandien turime keisti šią neteisingą ir žalingą situaciją”. (jm)