Trapistai galbūt grįš į Tibhirine vienuolyną Alžyre.

1996 metų gegužės 30 dieną Al˛yre buvo rasti 7 prancūzų kilmės Tibhirine abatijos vienuolių trapistų palaikai, patvirtinę kiek anksčiau teroristinės GIA (Ginkluota islamiška grupė) organizacijos paskelbtą deklaraciją, jog jiems „perpjautos gerklės“. Neseniai apleistoje Tibhirine abatijoje lankėsi kardinolas Philippe Barbarin, Liono arkivyskupas, ir Azzedine Gaci, vienas iš Prancūzijos musulmonų lyderių. Jie meldėsi už taiką, už dialogą, o kardinolas Barbarin už tai, kad abatija vėl atgytų.

Vienuolių trapistų mirties istorija sukėlė didelius atgarsius tiek pačiame Alžyre, tiek Prancūzijoje. Jų nužudymo sumanytojai ir motyvai, kaip dažnai būna panašiais atvejais, nėra visiškai aiškūs ir yra apsupti debesies prieštaringų hipotezių.

Bet kokiu atveju, padėtis 1996 metais buvo labai įtemta ir žmogaus gyvybė nedaug ką reiškė tikrą pilietinį karą išgyvenančiame Alžyre, po to kai šalies vyriausybė ir kariuomenė, sunerimusios dėl radikalių islamistų sėkmės 1992 metų parlamento rinkimuose, nutraukė pradėtą bandymą demokratizuoti šalį. Tada ir prasidėjo dešimtmetį trukę reguliariosios kariuomenės bei islamistų susirėmimai, kainavę tūkstančius kovotojų ir taikių gyventojų mirčių.

Kitiems užsieniečiams pasitraukiant iš Alžyro, prancūzų vienuoliai nusprendė likti. Taikūs, malda ir rankų darbu gyvenantys trapistai jau buvo tapę savo gyvenamosios vietovės dalimi ir nutarė, kartu su kitais, pergyventi šalį draskančius sukrėtimus. Toks sprendimas buvo priimtas visiems už tai nubalsavus, puikiai suprantant riziką.

Su vietiniais gyventojais vienuolių bendruomenė dešimtmečius gyveno visiškoje harmonijoje ir abipusėje pagarboje – abatija ir aplinkiniai gyventojai buvo susibūrę į žemės ūkio kooperatyvą, trapistai savo misiją tarp musulmonų suvokė kaip buvimą „besimeldžiančiais tarp besimeldžiančiųjų“. Ką sako vien tai, jog vieną abatijos patalpą trapistai buvo paskyrę vietos gyventojams, neturėjusiems savo mečetės, melstis. Vienas iš vienuolių, aštuoniasdešimt metų peržengęs brolis Lukas, buvo gydytojas ir 50 metų dirbo šį darbą neprašydamas atlyginimo, nežiūrėdamas į socialinį statusą. Visus apylinkių ˛mones pažinojęs ir vardais juos vadinęs vienuolis buvo ypač jų gerbiamas. Kartais į vienuolyną ateidavo ar būdavo atgabenami ginklais sužeisti žmonės. Brolis Lukas, neklausdamas vardų, gydė ir juos, sakydamas, kad jam jie tik ligoniai.

Gal todėl dar 1993 metais iš pradžių su grasinimais vienuolyne apsilankęs minėtosios teroristinės GIA organizacijos, pažadėjusios žudyti užsieniečius, abatijos apylinkių vadovas davė pažadą jų neliesti ir, rodos, vėliau nemelavo teigdamas, jog nedalyvavo jų pagrobime.

Liudininkai pasakoja, kad 1996 metais kovo pabaigoje naktį į abatiją atvažiavo du sunkvežimiai, kurie išsivežė 7 vienuolius, nors neapžiūrėjo kito vienuolyno sparno, kuriame buvo dar du broliai ir tuzinas vienuolyne apsistojusių žmonių. Po kurio laiko tuometinis GIA vadas Djamel Zitouni paskelbė, kad esą vienuoliai jo rankose ir jis juos paleisiąs mainais į kalėjime esantį savo bendražygį. Po dviejų mėnesių nesėkmingų derybų ir bandymų rasti trapistus, 1996 metų gegužės 21 dieną GIA komunikate buvo paskelbta, jog vienuoliams įvykdyta egzekucija.

Septynių trapistų mirtis savaime nėra daugiau arba mažiau už kokių kitų 7 žmonių nutrauktus gyvenimus. Tačiau tai, ką mažos Tibhirine trapistų bendruomenės nariai mums paliko – tai maldos, krikščioniško romumo ir stiprybės liudijimas.

Trapistų ordinas yra patvirtinęs, kad, kai tik Alžyro valdžia pritars ir susiklostys palankios aplinkybės, bandys atkurti Tibhirine abatijos bendruomenę. (rk)