Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir
Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė,
o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su
juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą,
būsiantį Jeruzalėje.
Petrą ir jo draugus apėmė miegas.
Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras
kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines:
vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant,
užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies
aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus,
Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.
(Lk 9, 28–36)
LYGUMŲ DRAMA, Mons. Adolfas Grušas
Kristaus
Atsimainymo aprašymas savotiškai labiau atskleidžia savo prasmę tada, jei perskaitome
dar keletą Evangelijos eilučių.
Jėzus su apaštalais nusileidžia nuo kalno
ir iškart panyra į kasdienybę: jos vargą, kančias, sunkumus…
Jiems atėjus
prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ir maldavo: “Viešpatie,
pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis
įpuola į ugnį ir vandenį.
Šį skausmo kupiną tėvo prašymą galėtume pavadinti
lygumų drama, dulkėtų žemės kelių tragedija.
Dažnai žmonėms, kuriems teko
pabuvoti kalnuose, žavėtis bekraščių horizontų panoramomis, grįžus iš kalnų į žemumas,
į minios maišatį ir įprasto gyvenimo triukšmą, atrodo, kad jų širdį tarsi kažkas gniaužtų
replėmis, lyg jiems trūktų gaivaus kalnų oro…
Tokią dramą tenka išgyventi
ir mums. Iš kontempliacijos aukštumų privalome nusileisti į kasdienybę, pasižyminčią
įprastais darbais, rutina, dienotvarke, darbais, kurių tikrai negalima pavadinti žėrinčiais
ir stebinančiais žygdarbiais.
Pabuvus Viešpaties artumoje, kartais tampa
labai sunku pakęsti žmones. Sunku pakelti aplinkos naštą, jos savotišką menkumą, mūsų
darbus lydintį nesupratimą. Gali atrodyti, kad kiti žmonės, jų elgesys mūsų atžvilgiu
yra neteisingas ir nepakeliamas.
Vienas anglų vyskupas savo jaunam kunigui
pastebėjo: “Dabar, kai kunigų niekas nekaria, nežudo ir nekankina, viena iš nedaugelio
likusių pašventinimo priemonių yra: pakęsti kitus kunigus. Skausmas nėra toks aštrus,
bet kur kas ilgiau trunkantis…”
Panašiai būtų galima pasakyti ir apie visus
krikščionis.
Aukštumose jaučiami ir mus žavintys idealai įsikūnija į mažą,
visiškai nuviliančią tikrovę. Netgi Viešpaties Bažnyčia savo žmogiškoje plotmėje pernelyg
dažnai neatitinka mūsų svajonių…
Tai mūsų, krikščionių, lygumos drama,
į kurią paslapčiomis įsėlina pagunda pasiduoti, prisitaikyti, atsisakyti mėginimų
kilti aukščiau.
Ne paslaptis, kad tokia pagunda randa nemaža sekėjų.
Išlieka
didžios dvasios žmonės, tie, kurie myli idealą ir jam tarnauja net tada, kai jį mato
atstumiančioje tikrovėje. Tas, kuris nori eiti pirmyn, tai daro net ir tuomet, kai
supranta, kad dauguma pasibaisėtinai vėluoja, o jo paties laukia nesupratimas ir smūgiai.
Šio
sekmadienio Evangelija mums liudija, jog lygumų tamsoje būtina išsaugoti tą trupinėlį
šviesos, kurį kontempliuojame Taboro kalno aukštybėse.
Mums būtinas Taboro
atsimainymas, į kurį einame, dvasia artėdami prie Viešpaties, trokšdami pajusti Jo
meilę. Tik pilna krūtine įkvėpę kalnų oro, galėsime ištverti lygumų dvoke.
Mes
esame pašaukti nešti šviesą…
Tos pastangos kartais gali atrodyti nevaisingos,
nes susiduriame su pernelyg sudėtingais dalykais. Kasdienybė gali slėgti, rankos gali
leistis iš nevilties, tačiau kantrybė ir ištikimybė visuomet atneša pergalę. Pajusime,
kad kai kuriose šešėlio apgaubtose vietose atsirado daugiau šviesos, kad vidutinybę
kažkiek pakeitė idealo troškimas.
Juk ir pačių aukščiausių kalnų papėdė
remiasi į lygumą…