Bendroji trečiadienio audiencija

Pelenų trečiadienį popiežius Benediktas XVI pirmiausia apsilankė šv. Petro bazilikoje, kurioje buvo susirinkę daug italų moksleivių ir studentų. Šventasis Tėvas palinkėjo jiems stipraus Gavėnios laiko, kupino maldos ir atgailos, gerų darbų, nenuleidžiant akių nuo Kristaus, žengiančio į kančią ir į prisikėlimą.

Po šio trumpo susitikimo su jaunuoliais, popiežius perėjo į greta šv. Petro bazilikos esančią Pauliaus VI salę, kurioje tikintiesiems pateikė platų Pelenų trečiadienio ir Gavėnios apmąstymą.

Anot Šventojo Tėvo, Pelenų trečiadienis yra ypatinga diena, kuri turi būti palydėta išskirtinio susikaupimo ir apmąstymo. Nuo Pelenų trečiadienio prasideda Gavėnia, kuri susideda iš Dievo žodžio klausymo, maldos ir atgailos. Prasideda 40 dienų liturginis laikotarpis, kuris turi padėti išgyventi išgelbėjimo paslaptį. Žmogus buvo sukurtas būti Dievo draugu, tačiau pirmųjų tėvų nuodėmė sutraukė draugystės bei pasitikėjimo ryšį, padarydama žmoniją nebepajėgia įgyvendinti savo pirmąjį pašaukimą. Kristaus auka ir mirtis buvo skirti tam, kad būtume išvaduoti iš šito blogio.

Šventasis Raštas moko, kad pakrikštytasis miršta nuodėmei ir atgimsta naujam Dievo vaiko gyvenimui. Neveltui nuo pat Gavėnios tradicijos išsivystymo Bažnyčios liturgijoje, Gavėnia buvo suvokiamas kaip pasiruošimo laikas krikštui, kuris iškilmingai priimamas Velyknakčio budėjimo metu.

Gavėnia yra pasiruošimo kelias, kuriuo einame susitikti su Kristumi ir jame atnaujinti savo gyvenimą. Reikia eiti šiuo keliu, kad mūsų krikštas taptų veiksmingas mūsų kasdienybėje. Gavėnios metu tarsi vėl ruošiamės krikštui, vėl auginame troškimą būti tikrais krikščionimis, „iš naujo“ tokiais tapti. Juk atsivertimas niekada nėra kažkas baigtinio, tai vis toliau mus vedantis vidinis kelias. Žinoma, nuolatinis atsivertimas neapsiriboja Gavėnios laiku, tačiau šis metas yra ypač palankus atsivertimo „pratyboms“, širdies auklėjimo ir siekimo mylėti Dievą pastangoms.

Atsivertimas yra Dievo dovana, kurią jis mums duoda, norėdamas kad darytume gerą ir atmestume blogį, kad būtume laimingi jame. Atsivertimas taip pat yra Dievo ieškojimas, paklusnumas Jėzaus Kristaus mokymui. Nepaisant tikinčiojo pastangų, atsivertimas nėra vien žmogaus veiksmas. Mes nesam savo amžinojo likimo architektai, mes nesukūrėme savęs ir todėl savęs visiškas realizavimas tik savo paties pastangomis yra negalimas, o, kita vertus, tai būtų pernelyg mažai. Dievas mums skiria kai ką daugiau. Galėtume tarti, jog atsivertimas būtent ir glūdi supratime, kad nesame savęs „kūrėjai“, tokiu būdu nukreipiant žvilgsnį į Dievą ir laisvai bei su meile pripažįstant jį mūsų Kūrėju. Atsisakymas žmogiško saugumo, asmeninės karjeros sureikšminimo ir pasirinkimas pripažinti Kūrėją, visiškas savęs jam patikėjimas nesunaikina mūsų laisvės, bet netgi ją padidina, nes juk patikime save meilei. Čia atsiskleidžia krikščioniško paradokso prasmė – kas atsisakys gyvenimo dėl Dievo, iš tiesų atras gyvenimą. Čia ir Jėzaus pasirinkto Kryžiaus kelio prasmė. Galiausiai, čia Gavėnios askezės, maldos, aukos bei atgailos prasmė. Tai nėra kenkimas sau, bet žengimas atsivertimo keliu į laimę, atsisakant egoizmo ir nuodėmės.

Pakluskime Kristaus mokymui, - ragino popiežius Benediktas tikinčiuosius, - ir išmokime patys mylėt savo artimą, ypač kenčiantį ir stokojantį. Tokia yra kiekvieno Kristaus mokinio misija, bet jos įgyvendinimui būtina maitintis Dievo žodžiu, jo Kūnu ir Krauju. Juk Gavėnios laikas yra ne tik kelias link krikšto ar jo atnaujinimo, bet ir link Eucharistijos. (rk)