Popiežius susitiko su Apaštališkaisiais nuncijais Lotynų Amerikos šalyse.

Šeštadienio rytą popiežius Benediktas XVI susitiko su Apaštališkaisiais nuncijais, dirbančiais Lotynų Amerikos šalyse. Lotynų Amerikoje Popiežiui atstovaujantys nuncijai dalyvavo Vatikane vykusiame pasitarime su Vatikano Valstybės sekretoriato ir kitų Romos Kurijos dikasterijų vadovais. Buvo aptariamas Lotynų Amerikos šalių bažnytinis ir socialinis gyvenimas, besirengiant gegužės mėnesį Brazilijoje vyksiančiai Lotynų Amerikos vyskupų asamblėjai, kurios darbus gegužės 13 dieną ketina atidaryti pats popiežius Benediktas XVI.

Kiekvienas nuncijus yra pašauktas stiprinti vietinių Bažnyčių ir Petro Įpėdinio vienybės ryšius,- sakė Popiežius savo atstovams Lotynų Amerikos šalyse. Nuncijai, drauge su vietos ganytojais ir su visa Dievo tauta, palaiko ryšius ir bendradarbiauja su pilietine visuomene ir tarnauja bendram labui. Nuncijai taip pat tarsi įkūnija Popiežių, jam atstovaudami bendrauja su tais žmonėmis, su kuriais Popiežius asmeniškai negali susitikti, ypač su tais, kuriuos slegia gyvenimo sunkumai ir kurie kenčia.

Toliau savo kalboje Popiežius palietė keletą svarbiausių dabartinio Lotynų Amerikos Bažnyčios gyvenimo temų, kurioms buvo skirta keletas posusirinkiminių Bažnyčios mokymo dokumentų, visų pirma Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Ecclesia in America“ ir kurias ketinama svarstyti taip pat ir gegužės mėnesį Brazilijoje vyksiančioje Lotynų Amerikos vyskupų generalinėje konferencijoje. Pirmiausia Popiežius paiminėjo šiandien kai kuriuose sluoksniuose kvestionuojamą krikščionybės ir senųjų, prekolumbinių kultūrų susitikimo rezultatų vertinimą. Negalima sutikti su teiginiu, kad krikščionybė buvo tik paprasčiausiai primesta vietinėms gentims, tačiau antra vertus, reikia skirti didesnį dėmesį jų teisėms ir tapatybei. Viena svarbiausių Bažnyčios Lotynų Amerikoje užduočių yra kova su kurdu ir socialiniu neteisingumu, tarpininkavimas sprendžiant vietinius konfliktus, sielovados stiprinimas, kad jinai būtų pajėgi atsverti sektų prozelitizmą ir hedonistišką postmodernų reliatyvizmą. Didžiausią dėmesį reikia skirti šeimai ir jaunosios kartos ugdymui. Lobistiniai interesai stengiasi pakeisti tradicinę šeimos sampratą, grėsmingai auga skyrybų ir nesusituokusių porų skaičius, į santuokinę neištikimybę žiūrima tarsi ji būti visiškai suprantama ir toleruotina. Dėl to, reikia įtikinamai skelbti, kad tik ant tvirto meilės pamato pastatyta santuoka ir šeima įkūnija tiesą apie žmogų ir jo pašaukimą. Kad šis skelbimas būtų veiksmingas, reikia gyvo tikinčių žmonių liudijimo. O tai savo ruožtu reiškia, jog sielovadoje ir visuomenės gyvenime turi būti veiksmingai panaudotas tikinčių pasauliečių ir naujų katalikiškų judėjimų turimas potencialas. (jm)