Eutanazija – gailesčio ir asmens laisvės išraiška?

Šiuos klausimus interviu ZENIT žinių agentūrai komentavo Michéle Boulva, Kanadoje esančios katalikiškos organizacijos už šeimą ir gyvybę direktorė.

Kanadoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų valstybių, jau keliolika metų laikas nuo laiko įsiliepsnoja aštrios diskusijos eutanazijos tema. Apklausos rodo, kad piliečiai pasidaliję pusiau, vieni jai pritaria, kiti ne, o jų argumentai panašūs į naudojamus visur kitur.

Eutanazijos šalininkai žmogaus nužudymą, nors dažnai švelniau sakoma „žmogaus gyvybės nutraukimą“, vadina gailesčio, kartais netgi meilės aktu. Juk paprastai, kai padarome kažką, kad kito žmogaus kančia sumažėtų, kad jis jos nebejustų – tai yra laikoma pagalbos, gerumo bei solidarumo gestu. Argi tokia pat logika negalioja ir nutraukiant beviltiškai sergančio žmogaus kančias, suleidžiant jam mirtiną vaistų dozę?

Anot Michéle Boulva, ne, negalioja - būtent todėl, kad eutanazijos atveju kančios nutraukimas sutampa su ligonio nužudymu. Yra esminis skirtumas tarp pagalbos ir solidarumo gestų, kuriuos darome dėl kito žmogaus, kad šio kančia išnyktų ar bent jau nebūtų tokia didelė ir kad todėl jam būtų įmanoma toliau gyventi, ir sąmoningo bei valingo žmogaus nužudymo, idant jis nekentėtų. Galima klausti – ar neapverčiame aukštyn kojomis gailesčio ir solidarumo sąvokų? Ar nėra prieštaringa, kai tais pačiais gailesčio ir solidarumo motyvais, vienu atveju, motyvuojame gestus, kurie kitam žmogui padeda gyventi toliau, o, kitu atveju, gestus, kurie nutraukia gyvybę?

Michéle Boulva išryškino kai kurias perskyras, kurias turime padaryti, kalbėdami apie eutanazijos klausimą.

Viena iš jų liečia „noro mirti“ priežastis. Labai dažnai eutanazijos šalininkai per žiniasklaidą papasakoja apie itin skausmingus ir sudėtingus ligų atvejus, kurie kiekvienam žmogui sukelią baimę, pasibaisėjimą ir natūralią mintį – „nenorėčiau būti to ligonio vietoje“. Tada gana lengva, paklausus ar visi norintys „mirti nenatūraliai“ turi turėti tokią „teisę“, gauti atsakymą „gal ir taip“. Tačiau, jau ne kartą yra pabrėžta, kad daugelis senų ar/ir ligotų žmonių nori mirti ne dėl kančių nepakeliamumo, bet dėl vienatvės, nereikalingumo ir jautimosi našta. Štai čia, teigė Michéle Boulva, ir yra vieta tikrajam, aukštyn kojomis neapverstam gailesčiui ir solidarumui: padėkime tiems žmonėms savo dėmesiu nebesijausti vienišais bei nereikalingomis naštomis ir gyventi toliau, vietoj to, kad savo abejingumu padarę jų gyvenimą beprasmiu, vėliau juos nužudytume. Valstybės medicinos sistemos kontekste reikia daugiau paliatyvinio gydymo centrų.

Kita perskyra yra tarp „numarinimo“ ir „leidimo numirti“, kurioje svarbiausia yra veiksmo intencija. Eutanazija yra sąmoningas ir kryptingas veiksmas, kurio tiesioginė norima ir nulemta pasekmė yra ligonio mirtis.

Tačiau, jei ligonis atsisako beviltiško gydymo arba jei nutraukiamas toks gydymas, kuris daro daugiau ˛alos nei naudos, arba jei naudojami stiprūs nuskausminantys, tačiau gyvybinėms funkcijoms kenkiantys vaistai - tai nėra eutanazija, nes, nors šie veiksmai gali išprovokuoti mirtį, mirtis nėra tikslas, mirtis nėra tų veiksmų intencija. Intencijos svarbą galima išryškinti analogijos tarp netyčinės ir tyčinės žmogžudystės pagalba. Nors abiem atvejais žūva žmogus, tačiau aiškiai suvokiame skirtumą tarp, tarkime, nelaimingo autoįvykio nulemtos mirties ir nužudymo apiplėšiant. Ši perskyra yra svarbi, nes nemažai žmonių, kurie jos nėra įsisąmoninę, pritardami eutanazijai iš tiesų pritaria teisei nutraukti gydymą, atjungti gyvybę palaikančius aparatus, o ne teisei sąmoningai ir valingai sušvirkšti ar sugirdyti ligoniui nuodų dozę.

Daug abejonių kelia teiginys, jog eutanazija yra asmens laisvės išraiška, jog pasirinkdamas mirtį nenatūraliai jis niekam nepakenkia, jog visuomenė neturi teisės versti asmenį prieš jo valią kentėti papildomas kančias. Toks teiginys, rodos, yra daugiau tam tikro mentaliteto išraiška, o ne akivaizdi tiesa.

Kokios yra tokio, kartais iš tiesų patrauklaus, individualios laisvės suabsoliutinimo, individo atskyrimo nuo visuomenės pasekmės? Kaip tai keičia pačią „asmens“ sampratą? Šiuo konkrečiu, eutanazijos temos atveju asmens gyvenimas sutapatinamas su žmogaus kūno autonomija ir veiksmingumu. Jei kūnas nebėra funkcionalus ir nebeleidžia judėti, jei nebepajėgiame gyventi pagal savo troškimus ir pasidarome priklausomi nuo kitų žmonių, tai nepakeliama individualią veikimo laisvę itin sureikšminančiam mentalitetui, kuriam toks gyvenimas beprasmis ir nereikalingas. Bet ar tokiu atveju „teisė mirti“ netaps „pareiga mirti“ kiekvienam pasenusiam visuomenės nariui, klausė Michéle Boulva?

O jei, kraštutiniu atveju, šitą „pareigą“ nieko nesakydami „primins“ gydytojai, kaip jau yra buvę, ir „padės“ numirti? Šiandien mes nedvejodami tikime, kad gydytojai ir slaugai darys viską, kad mums padėtų ir mus išgydytų. Bet jei seno, ligoto arba jauno, bet neveiksnaus žmogaus nenatūrali mirtis taps „normalumu“ visuomenės ir medikų mentalitete, kur dar bus ta riba tarp gydytojo negalėjimo padėt ir gydytojo nenoro padėti ligoniui, dėlto, kad jam atrodys, jog nėra prasmės padėti? O gal dėlto, kad jis pavargęs ir supykęs? Kaip tada nustatyt, kada buvo nusikalstamai piktnaudžiauta?

Pasak Michéle Boulva, reikia mentaliteto lūžio, reikia atnaujinti mūsų sampratas apie gyvybę. Tie atvejai, kai ligoniai ir jų artimieji išmoko kitaip suvokti tarpusavio ryšius, kurie skausmą ir vargą pavertė moraliniu ir dvasiniu progresu, rodo, jog tai įmanoma. (rk)