Popiežiaus bendroji audiencija. Moterys – Jėzaus ir apaštalų bendradarbės.

Baigdamas pastarųjų savaičių trečiadieniais skaitytą katechezių ciklą apie apaštalų bendradarbius, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams Popiežius kalbėjo apie pirmaisiais krikščionybės metais bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvavusias moteris.

Pirmiausia Šv. Tėvas paminėjo Jėzaus viešosios veiklos metais jo aplinkoje minimas moteris. Kaip žinoma,- sakė Popiežius,- Jėzus dvylika vyrų paskyrė naujojo Izraelio tėvais ir juos išsirinko, „kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Jn 3, 14-15). Tai yra akivaizdus faktas. Tačiau greta dvylikos apaštalų – Bažnyčios kolonų ir naujosios Dievo Tautos tėvų – Jėzus turėjo ir daug kitų mokinių, tarp jų nemažai ir moterų. Apie kai kurias iš jų Evangelijose tik trumpai užsiminta, tačiau kitoms buvo skirtas aktyvus vaidmuo Jėzaus misijoje. Pirmiausia tai Mergelė Marija, kuri savo tikėjimu ir motinyste atliko nepamainomą vaidmenį Išganymo darbe. Neveltui Elzbieta ją pavadino „palaiminta tarp moterų“ ir „palaiminta įtikėjusiąją“. Tapusi savo Sūnaus Motina, Marija visiškai pasitikėjo Jėzumi ir sekė jį iki pat Kryžiaus, kur jai buvo suteikta misija būti visų mokinių motina.

Tarp kitų Jėzų nuolat lydėjusių moterų evangelistas Lukas minimi Mariją Magdalietę, Joaną, Zuzaną. Iš Evangelijų žinome, kad moterys, skirtingai negu apaštalai, neapleido Jėzaus kančios ir mirties valandą. Tarp pastarųjų išsiskiria Marija Magdalietė, kuri taip pat buvo pirmoji Prisikėlusio Kristaus liudytoja. Būtent ją Tomas Akvinietis vadina „apaštalų apaštale“.

Veiklių moterų netrūksta ir pirmoje krikščionių kartoje. Moters kilnumui ir vaidmeniui bažnytinėje bendruomenėje daug dėmesio skiria šv. Paulius. Jis vadovaujasi fundamentaliu krikščionišku principu, kad tarp pakrikštytųjų nėra nei žydo nei graiko, nei vergo nei laisvojo, nei vyro nei moters, nes visi esame viena Jėzuje Kristuje, visiems mums, nepriklausomai nuo einamų pareigų, priklauso vienodas orumas. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams rašo, kad moterys gali pranašauti, tai yra įkvėptos Šventosios Dvasios kalbėti bendruomenės susirinkime, tačiau kitoje to paties Laiško vietoje jis sako, kad moterims susirinkime kalbėti nedera. Nesigilinsime į šį prieštaravimą, palikdami jį paaiškinti egzegetams,- sakė Popiežius ir priminė prieš savaitę trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje minėtą Priską, kurią kartu su jos vyru Akvilu, Paulius nedarydamas jokių skirtumų vadina savo bendradarbiais.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vienas Pauliaus laiškų – Laiškas Filemonui – yra adresuotas ir Apfijai, kurią Paulius vadina seserimi. Laiške romiečiams minima Febė – Kenchrėjos, nedidelio uostamiesčio į rytus nuo Korinto, bendruomenės diakonė. Nors tuo metu šis terminas dar nereiškė hierarchinės tarnystės, tačiau jis kiekvienu atveju liudija, kad Febė savo bendruomenėje ėjo svarbias pareigas. Tame pačiame Laiške romiečiams taip pat minimos Marija, Trifena, Trifona, Persidė ir Julija, kurios, kaip liudija Paulius, „besidarbavo Viešpatyje“ ir „daug triūsė dėl Viešpaties“ (Rom 16). Laiške filipiečiams minimos Evodija ir Sintichė, kurios irgi „darbavosi Evangelijos labui“ (Fil 4,2).

Krikščionybės istorija galbūt būtų pasukusi visai kita linkme jei ne dosnus gausių moterų įnašas,- sakė popiežius Benediktas XVI ir bendrosios audiencijos katechezę baigė cituodamas savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II Apaštališkąjį laišką „Mulieris dignitatem“: „Bažnyčia dėkoja už visas moteris ir už kiekvieną. Bažnyčia dėkoja už viską ką moterys nuveikė tautose ir valstybėse per visą istoriją, už visas charizmas, kurias Šventoji Dvasia suteikė moterims per visą Dievo tautos istoriją, už visas pergalės, pasiektas moterų tikėjimo, vilties ir meilės dėka, už visus moterų šventumo vaisius“. (jm)