Pristatytas šių metų Gavėniai skirtas Popiežiaus laiškas. Dievo meilė: agapė ir erosas.

Antradienio rytą Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Benedikto XVI laiškas, skelbiamas ateinančią savaitę prasidėsiančios šiemetinės Gavėnios proga. Jau praėjusių metų lapkričio mėnesį parengtą Šventojo Tėvo dokumentą Vatikane akredituotiems žurnalistams pristatė Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas arkivyskupas Paul Cordes drauge su keliais savo bendradarbiais.

Antradienio rytą vykusioje spaudos konferencijoje arkivyskupas priminė, kad 1973 metais, tuometinio popiežiaus sprendimu, karitatyvinę veiklą visoje Bažnyčioje koordinuojanti Popiežiškoji „Cor Unum“ taryba buvo įgaliota paskleisti po pasaulį Gavėnios proga skelbiamus popiežių laiškus. Šitaip norėta pabrėžti glaudų ryšį, kuris krikščionišką asmeninį atsivertimą sieja su krikščionišku bendruomeniniu artimo meilės liudijimu. Šis ryšys turi būti ypatingai akivaizdus Gavėnioje, nes Gavėnia – tai ir kiekvieno tikinčiojo asmeninio rengimosi Velykų iškilmei laikotarpis, ir drauge metas, kuriuo asmeninis atsivertimas turi būti patvirtintas meilės darbais. Neveltui, Mišių pradžios gailesčio akte prisipažįstame nusidėję ne tik mintimis, žodžiais ir darbais, bet taip pat ir apsileidimais. Krikščionybė nėra tik draudimų rinkinys. Tikintį žmogų saistantys Dievo įsakymai – tai ne tik draudimai nusidėti, bet taip pat ir visų pirma įsakymas mylėti. Tad ir atsivertimas – tai ne tik blogų darbų apgailėjimas ir išsižadėjimas, bet taip pat įsipareigojimas veiklai, artimo meilės liudijimui savo gyvenimu.

* * *

Pateikiame antradienio rytą pristatyto popiežiaus Benedikto XVI laiško šių metų Gavėniai vertimą:

„Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Ši biblinė tema vadovaus mūsų šiemetiniam Gavėnios mąstymui. Gavėnia – tai labai tinkamas metas mokytis drauge su Marija ir mylimuoju mokiniu Jonu stovėti prie gyvybę už visą žmoniją aukojančio Kristaus kryžiaus. Tad, šiuo atgailos ir maldos metu, kelkime akis į nukryžiuotąjį Kristų, kuris savo mirtimi ant Kalvarijos kalno atskleidė mums Dievo meilės pilnatvę. Savo enciklikoje „Deus Caritas est“ rašydamas apie meilę, pabrėžiau dvi pagrindines jos formas: agapę ir erosą.

Dievo meilė: agapė ir erosas

Terminas „agapė“, daug kartų naudojamas Naujajame Testamente, reiškia pasiaukojančią meilę, kuria siekiama kito žmogaus gerovės; o žodis „erosas“ reiškia tą meilę, kuria trokštama pasiekti tai ko mums stinga, tai troškimas susivienyti su mylimuoju. Mus gaubianti Dievo meilė visų pirma yra agapė. Argi gali žmogus duoti Dievui ką nors ko jis neturi? Juk viskas kuo žmogus yra ir ką jis turi yra Dievo dovana: vadinasi, kūriniui reikia Dievo. Tačiau Dievo meilė tuo pat metu yra ir „erosas“. Senajame Testamente Kūrėjas savo išsirinktajai tautai liudija visas žmogiškas motyvacijas viršijantį palankumą. Pranašas Ozėjas šią dieviškąją meilę vaizduoja drąsiais vaizdiniais, ją lygindamas su vyro meile neištikimai moteriai. Ezekielis, savo ruožtu, kalbėdamas apie Dievo meilę savo tautai, irgi nevengia karštų, aistringų žodžių. Šie bibliniai tekstai liudija, kad „erosas“ yra paties Dievo esmė: Visagalis trokšta savųjų kūrinių, kaip jaunikis trokšta savo žmonos. Deja, žmonija, nuo pat pradžių sugundyta Piktojo melagysčių, atsiribojo nuo Dievo meilės, užsidarydama tariamo savarankiškumo iliuzijoje. Matydamas tik save patį Adomas nutolo nuo tos gyvybės versmės, kuri yra Dievas, ir tapo pirmuoju iš tų, kurie „bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 15). Vis dėlto Dievas nenusileido, žmogaus priešinimasis jam tapo lemtinga priežastimi, paskatinusia paliudyti savo meilę su visa jos išganinga jėga.

Kryžius apreiškia Dievo meilės pilnatvę

Kryžiaus slėpinyje pilnutinai atsiskleidžia nesutramdoma dangiškojo Tėvo gailestingumo jėga. Trokšdamas būti savo kūrinių mylimas jis sutiko sumokėti labai didelę – savo Vienatinio Sūnaus kraujo kainą. Mirtis, kurios akivaizdoje pirmasis Adomas buvo vienišas ir bejėgis, tapo didžiausiu naujojo Adomo meilės ir laisvės liudijimu. Galime drauge su Maksimu Išpažinėju drąsiai tvirtinti, kad „Kristus mirė dieviškai, nes jis mirė niekieno neverčiamas“. Kryžiuje atsiskleidžia Dievo „erosas“ mums. Pseudo Dionizas tvirtina, jog „erosas“ yra ta jėga, kuri neleidžia mylinčiajam pasilikti savyje, bet verčia jį susivienyti su mylimuoju. Argi gali būti labiau „pamiusi“ meilė už tą, kuri paskatino Dievo Sūnų kentėti už mūsų nusikaltimus.

„Tas, kurį perdūrė“

Brangūs broliai ir seserys, pakelkime akis į nukryžiuotą Kristų. Jis yra labiausiai stulbinantis Dievo meilės apreiškimas, meilės, kurioje „agapė“ ir „erosas“ vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą nušviečia. Dievas nuo kryžiaus kaip išmaldos prašo, kad kūrinys jį mylėtų. Jis trokšta kiekvieno mūsų meilės. Apaštalas Tomas, ranka palietęs Jėzaus žaizdas ir šoną, atpažino Viešpatį ir Dievą. Nenuostabu, kad daugeliui šventųjų Jėzaus Širdis buvo labiausiai jaudinantis šio meilės slėpinio ženklas. Galime netgi tvirtinti, kad Dievo „eroso“ žmogui apreiškimas yra aukščiausia jo „agapės“ apraiška. Iš tiesų tik ta meilė, kurioje susijungia savęs aukojimas su troškimu būti mylimam, sugeba pripildyti gaivumo ir paverčia lengvomis net ir sunkiausias aukas. Jėzus pasakė: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Viešpats trokšta, kad mes atsilieptume priimdami jo meilę ir leisdamiesi būti jo „patraukti“. Negana vien priimti jo meilę. Reikia į jo meilę atsiliepti ir įsipareigoti ją skelbti kitiems: Kristus mane „patraukia“ prie savęs, kad aš, vienydamasis su juo, išmokčiau mylėti brolius tą pačia meile.

Kraujas ir vanduo

„Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“. Pasitikėdami žiūrėkime į perdurtą Kristaus šoną, i kurio teka kraujas ir vanduo! Bažnyčios Tėvams kraujas ir vanduo buvo Krikšto ir Eucharistijos sakramentų simboliai. Krikšto vandeniu ir Šventosios Dvasios malonės veikimu atsiveria mums triasmenio Dievo meilė. Eidami Gavėnios keliu ir prisimindami savo Krikštą mes esame raginami išeiti iš savęs ir leisti, kad mus apkabintų gailestingasis Tėvas. Kraujas, Gerojo Ganytojo meilės simbolis, teka mumyse Eucharistijos slėpinyje. Eucharistija mus įtraukia į Jėzaus auką, mes tampame jo aukos dinamikos dalyviais. Taigi, gyvenkime Gavėnią kaip Eucharistijos metą, kuriame, priimdami Jėzaus meilę, mokomės ją aplink mus skleisti kiekvienu savo darbu ir žodžiu. To, kurį perdūrė, kontempliavimas mus paskatins atverti širdis kitiems ir atpažinti sužeistą žmogaus orumą, paskatins mus kovoti su visomis gyvybės niekinimo ir žmogaus išnaudojimo formomis, o visų pirma palengvinti vienatvės ir apleidimo dramą, kurią kenčia daugybė žmonių. Gavėnia kiekvienam krikščioniui tebūnie Kristuje mums dovanotos Dievo meilės patirtis, meilės, kurią savo ruožtu privalome „perdovanoti“ artimui, ypač tam, kuris kenčia ir kuriam labiausiai jos reikia. Tik šitaip galėsime pilnai dalyvauti Velykų džiaugsme. Marija, Gražiosios Meilės Motina, teveda mus Gavėnios, tikro atsivertimo į Kristaus meilę keliu. Linkėdamas vaisingo Gavėnios kelio, visiems jums, broliai ir seserys, su meile siunčiu savo ypatingą Apaštališkąjį palaiminimą. (jm)