Šventasis Tėvas susitiko su Prancūzijos moralės ir politikos mokslų akademijos nariais

Kitoje šeštadienio audiencijoje Šventasis Tėvas priėmė Prancūzijos moralės ir mokslų akademijos (Académie des Sciences morales et politiques) narius.

Akademija jam yra gerai pažįstama, mat popiežius Ratzingeris pats nuo 1992 metų, dar būdamas kardinolu, yra šios Akademijos asocijuotasis narys užsienietis, užėmęs garsaus rusų mokslininko ir kovotojo už žmogaus teises Andrejaus Sacharovo vietą po pastarojo mirties.

Trumpai apžvelgsime svarbiausius Šventojo Tėvo kalbos teiginius.

Priminęs istorinę Akademijos misiją dalyvauti diskusijose ir ieškoti tokios politinės organizacijos formos, kuri labiausiai leistų išsiskleisti asmeniui ir bendrajam gėriui, popiežius pabrėžė, jog šiandien vėl reikia permąstyti šias dvi – asmens ir bendrojo gėrio – sąvokas.

Akivaizdoje subjektyvizmo, skatinančio kiekvieną žmogų save pasirinkti vieninteliu atskaitos tašku ir manyti, kad jo mintys savaime turi tiesos pobūdį, turime tvirtinti pamatines vertybes, kurias atmetus kiltų pavojus žmogui ir visuomenei, ir objektyvius sprendimo kriterijus, kurie suponuoja racionalų proto aktą.

Žmogus yra žmogumi tik sąryšyje su kitais, todėl jo atsakomybė neapsiriboja tik juo pačiu, bet taip pat siekia jo brolius ir seseris žmogiškume. Reikia ugdyti broliškumo, solidarumo ir visų bendrojo gėrio suvokimą. Žmogaus teisės ir laisvės turi būti suprastos šiame kontekste, asmens laisvė neturi tapti laisve pažeminti kitą asmenį ar asmenų grupes.

Šventasis Tėvas priminė Andrejaus Sacharovo asmenybę – nelaisvame sovietinio režimo pasaulyje jis išsaugojo tokią vidinę laisvę, kuri leido jam drąsiai ginti savo tėvynainius. Tokia yra tikroji laisvė: sekant savo pašaukimą eiti tiesos keliu, žinant, jog kiekvienas turės už savo gyvenimus atsiskaityti Kūrėjui ir Gelbėtojui.

Vidinė laisvė įsišaknija vidiniame gyvenime. Juk nuo vidinio gyvenimo priklauso tai, kaip būsime pasaulyje ir kaip veiksime. Taipogi vidiniame asmeniškame gyvenime iš tikro tampame Dievo vaikais. Tai vienas iš iššūkių mūsų amžininkams, ypač jaunimui – negyventi vien tik išore, nesileisti būti valdomiems išoriniais svertais: besaikiu pelnu, narkotikais, reliatyvizmu, chaotišku jausminiu gyvenimu, nepagarba asmeniui ir jo gyvenimui. Reikia ugdyti vidinį gyvenimą, vedantį į tikrą asmens brandą. Reikia vėl drąsiai priminti mūsų amžininkams apie tai, kas yra žmogus ir žmonija.

Prancūzijos moralės ir politikos mokslų akademija yra viena iš seniausių Prancūzijos ir Europos institucijų, kuri yra skirta išskirtinai mokslams apie žmogų. Ji buvo įkurta 1795 metais vietoje anksčiau gyvavusių karališkųjų akademijų, tačiau panaikinta 1803 metais. Reikia atsiminti, kad tai buvo sudėtingi Prancūzijos revoliucijos nulemti socialinės pertvarkos laikai.

Akademija buvo atkurta 1832 metais garsaus istoriko ir politiko Francois Guizot, įžvelgusio ir pagrindusio tokios institucijos poreikį, pastangomis. Akademijai buvo pavesta misija globoti ir plėtoti mokslus apie žmogų, įvertinti pasiekimus, kurie gali būti naudingi visai valstybei.

Žinoma, nuo 19 amžiaus ir mūsų laikų Akademija patyrė tokių pat didelių pasikeitimų kaip ir patys mokslai apie žmogų - per tą laiką juk atsirado visai naujos mokslų sritys, o senosios disciplinos buvo pakeistos visiškai naujų idėjų. (rk)