Šeštasis eilinis sekmadienis

Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:

„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.
Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“.

„Bet vargas jums, turtuoliai,
nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.
Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani.
Vargas jums, kurie dabar juokiatės,
nes jūs liūdėsite ir verksite.
Vargas jums, kai visi žmonės jus giria,
nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“. (Lk 6, 17. 20–26)


 PASITIKĖTI DIEVU

 Daugelis skirtumą tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus nustato pagal tai, kokias tiesas konkretus žmogus priima ar atmeta. Kitaip tariant, įsiklausoma į žodžius “tikiu” arba “netikiu”.

Iš tikrųjų skirtumas glūdi ne tame, kokias tiesas išpažįstame ar neišpažįstame, bet kuo vadovaujamės savo gyvenimo keliuose.

Šį skirtumą negailestingai išryškina pranašas Jeremijas, kurio žodžius girdime šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje: Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasikliauja… Laimingas žmogus, kuris Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias.

 
Pranašas tikėjimą grindžia pasitikėjimu: žmogui būtina į kažką atsiremti, rasti sau pagrindą, savo pastangas paremti kažko kito galybe, kažkuo pasikliauti...

Taip žvelgiant į tikėjimą, tikintis žmogus yra tas, kuris remiasi Dievu, tuo tarpu netikintysis pasitiki vien savo jėgomis. Tiek tikintis, tiek ateistas turi savo tikėjimą: vienas glaudžiasi prie Dievo, kitas pasitiki pačiu savimi, pinigais, savo išmintimi.

Sekant Biblijos mintimi, nė vienas žmogus nėra visiškas ateistas. Priešpastatomi ne tiek tikėjimas ir netikėjimas, kiek tikėjimas ir stabų garbinimas.

Arba tikime Dievą, arba gręžiamės link stabų…

Toks pat priešpastatymas tarp tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu bei stabmeldiško pasitenkinimo savimi pastebimas ir Evangelijos ištraukoje, kai Viešpats Jėzus savo mokiniams kalba apie palaiminimus ir drauge apgailestauja dėl kitokį nusistatymą turinčių žmonių.

Konkrečiai palaiminimai čia skiriami visiems tiems, kurie kenčia vargą, skausmą, kurie verkia ir yra persekiojami bei atstumiami, tuo tarpu žodžiai “vargas jums” atitenka tiems, kurie gyvena visko pertekę ir nesusimąstydami apie ateitį ir gyvenimo prasmę.

Vis dėlto reiktų pastebėti, jog svarbiausia yra ne pati situacija, o vidinis žmogaus požiūris. Iš vienos pusės susiduriame su vargingumu, kuris drauge reiškia atvirumą Dievui. Iš kitos pusės matome turtus, uždarančius žmogaus širdį Dievui ir kitiems žmonėms.

Taip neturtas virsta priklausomybės nuo Dievo suvokimu, o turtai – pasitenkinimu konkrečia akimirka.

Perskaičius šiuos Jėzaus pamokymus suvokiame, kokie svarbūs šie palaiminimai yra mums, XXI amžiaus žmonėms. Išganytojas kviečia ir mus žvelgti į savo vidų bei suvokti, kaip ir kuo remiame savo pasaulėžiūrą, savo tikėjimą. Mes turime suvokti, jog iš tiesų Viešpats kalba ne apie žemišką nuosavybę, bet apie vidinį turtą.

Vargstantieji yra “palaiminti” ne todėl, kad kažką turi, bet todėl, kad jaučiasi nieko neturinčiais ir todėl visko laukia iš Dievo, drauge nieko nelaikydami savo nuosavybe. Jėzui svarbiausias yra žmonių mokėjimas pasitikėti Dievu, gyventi viltimi, visą savo ateitį sudėti į Viešpaties rankas.

Tai visiškai netrukdo gyventi žemėje ir nedraudžia įsigyti nuosavybės. Viskas priklauso tik nuo to, kurlink yra nukreiptos žmonių širdys, kas jų gyvenime yra svarbiausia.

Galbūt tokio pasitikėjimo galiausiai gali pasirodyti per maža ir tuose žmonės, kurie tariasi sukaupę milžiniškus tikėjimo turtus… (Mons. Adolfas Grušas)