Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys
ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio.Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:
„Palaiminti
jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar
alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti
esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą
dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis
danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“.
„Bet
vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas
jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes
jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes
ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“. (Lk 6, 17. 20–26)
PASITIKĖTI
DIEVU
Daugelis skirtumą tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus nustato pagal
tai, kokias tiesas konkretus žmogus priima ar atmeta. Kitaip tariant, įsiklausoma
į žodžius “tikiu” arba “netikiu”.
Iš tikrųjų skirtumas glūdi ne tame, kokias
tiesas išpažįstame ar neišpažįstame, bet kuo vadovaujamės savo gyvenimo keliuose.
Šį
skirtumą negailestingai išryškina pranašas Jeremijas, kurio žodžius girdime šio sekmadienio
Mišių pirmajame skaitinyje: Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasikliauja…
Laimingas žmogus, kuris Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias.
Pranašas
tikėjimą grindžia pasitikėjimu: žmogui būtina į kažką atsiremti, rasti sau pagrindą,
savo pastangas paremti kažko kito galybe, kažkuo pasikliauti...
Taip žvelgiant
į tikėjimą, tikintis žmogus yra tas, kuris remiasi Dievu, tuo tarpu netikintysis pasitiki
vien savo jėgomis. Tiek tikintis, tiek ateistas turi savo tikėjimą: vienas glaudžiasi
prie Dievo, kitas pasitiki pačiu savimi, pinigais, savo išmintimi.
Sekant Biblijos
mintimi, nė vienas žmogus nėra visiškas ateistas. Priešpastatomi ne tiek tikėjimas
ir netikėjimas, kiek tikėjimas ir stabų garbinimas.
Arba tikime Dievą, arba
gręžiamės link stabų…
Toks pat priešpastatymas tarp tikėjimo ir pasitikėjimo
Dievu bei stabmeldiško pasitenkinimo savimi pastebimas ir Evangelijos ištraukoje,
kai Viešpats Jėzus savo mokiniams kalba apie palaiminimus ir drauge apgailestauja
dėl kitokį nusistatymą turinčių žmonių.
Konkrečiai palaiminimai čia skiriami
visiems tiems, kurie kenčia vargą, skausmą, kurie verkia ir yra persekiojami bei atstumiami,
tuo tarpu žodžiai “vargas jums” atitenka tiems, kurie gyvena visko pertekę ir nesusimąstydami
apie ateitį ir gyvenimo prasmę.
Vis dėlto reiktų pastebėti, jog svarbiausia
yra ne pati situacija, o vidinis žmogaus požiūris. Iš vienos pusės susiduriame su
vargingumu, kuris drauge reiškia atvirumą Dievui. Iš kitos pusės matome turtus, uždarančius
žmogaus širdį Dievui ir kitiems žmonėms.
Taip neturtas virsta priklausomybės
nuo Dievo suvokimu, o turtai – pasitenkinimu konkrečia akimirka.
Perskaičius
šiuos Jėzaus pamokymus suvokiame, kokie svarbūs šie palaiminimai yra mums, XXI amžiaus
žmonėms. Išganytojas kviečia ir mus žvelgti į savo vidų bei suvokti, kaip ir kuo remiame
savo pasaulėžiūrą, savo tikėjimą. Mes turime suvokti, jog iš tiesų Viešpats kalba
ne apie žemišką nuosavybę, bet apie vidinį turtą.
Vargstantieji yra “palaiminti”
ne todėl, kad kažką turi, bet todėl, kad jaučiasi nieko neturinčiais ir todėl visko
laukia iš Dievo, drauge nieko nelaikydami savo nuosavybe. Jėzui svarbiausias yra žmonių
mokėjimas pasitikėti Dievu, gyventi viltimi, visą savo ateitį sudėti į Viešpaties
rankas.
Tai visiškai netrukdo gyventi žemėje ir nedraudžia įsigyti nuosavybės.
Viskas priklauso tik nuo to, kurlink yra nukreiptos žmonių širdys, kas jų gyvenime
yra svarbiausia.
Galbūt tokio pasitikėjimo galiausiai gali pasirodyti per
maža ir tuose žmonės, kurie tariasi sukaupę milžiniškus tikėjimo turtus… (Mons. Adolfas
Grušas)