Apie padėtį Irako „Kurdistane“ ir krikščionių nuogastavimus

Jau nekartą mūsų laidose buvo kalbėta apie Irakui gręsiantį iširimo pavojų. Kalbama apie suskilimą į tris atskiras dalis, – šiitų, sunitų ir kurdų, kurios ilgainiui galėtų pavirsti Šiistano, Sunistano ir Kurdistano valstybėmis. Kurdų gyvenamos šiaurinės Irako sritys lig šiol buvo laikomos saugiausiomis Irake. Tačiau kai kurie Irako padėties apžvalgininkai prognozuoja, kad dar didesnis dabartinės sunkios padėties pablogėjimas neaplenks nei šiaurinio Irako regiono, vis dažniau vadinamo Kurdistanu. Padėtį irakietiškame Kurdistane, kur praėjo ryškėti galimo tautinio valymo kontūrai, remdamasis arabų žiniasklaidos pranešimais, apžvelgė Vatikano Radijo apžvalgininkas Salim Ghostine.

Irako Kurdistane įtampa gerokai padidėjo ir nuolat auga po to, kai Kirkuko miesto valdžia paskelbė daugeliui vietinių gyventojų nepriimtiną ultimatumą, kad iki kovo 15 dienos iš regiono išvyktų jame gyvenantys vadinamieji arabų imigrantai iš likusio Irako. Priimantiems ultimatumą žadama išmokėti 15 tūkstančių dolerių ir padovanoti žemės sklypą kažkur už irakietiško Kurdistano ribų.

Ultimatumo saistomi vadinamieji arabų imigrantai yra arabų kilmės irakiečiai, kurie praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje buvo Sadamo Huseino potvarkiu kolonizuoti siekiant pakirsi kurdų demografinį pranašumą nafta turtingiausiame Irako mieste Kirkuke.

Kurdų savivaldos pareigūnai, kurie Kirkuko miesto vardą pervadino kurdiškai „Ta’mim“, tikina, jog žmonių persikraustymas nėra prievartinis, o savanoriškas ir kad visi arabai, kurie nori gali pasilikti, tačiau primygtinai primena 2005 metų spalio 15 referendumu patvirtintos konstitucijos nuostatą, aptartą 140 straipsnyje. Šis straipsnis laiduoja teisę atkurti padėtį, buvusią iki buvusio režimo pradėto arabizavimo kurso. Beje, konstitucijos autoriai žadėjo vėliau įvesti kai kurias pataisas, tarp jų ir dėl minėtojo 140 straipsnio.

Savaime suprantama, sukilo protestuoti Kurdistano arabų genčių vadai, kurių bendruomenės yra tapusios neatskiriama visuomenės dalis ir puoselėja su vietiniais gyventojais per tris dešimtmečius sukurtus giminystės ryšius. Tačiau ne vieni Kirkuko arabai būgštauja dėl ketinimų „atkurdinti“ miestą ir apskritį. Nauji potvarkiai baugina taip pat vietos turkmėnus, kurie jaučiasi vis labiau izoliuojami, todėl žvalgosi į Turkijos pusę ieškodami užtarėjo, galinčio padėti apginti gyvybiškus interesus.

Nemažiau būgštauja Mosulo krikščionių bendruomenė, Mosulo mieste saugojanti katalikų chaldėjų patriarchato sostą. Vietos krikščionys jaučiasi tokie įbauginti esamos situacijos, kad jaunos krikščionės drįsta viešai rodytis tik uždengtais veidais, kad per daug tik nekristų į akį. Protestuodami prieš grasinimus ištremti ir kitas normas etiniu pagrindu Kirkuko arabų ir turkmėnų delegatai, sudarantys trečdalį mandatų Kirkuko apskrities taryboje, jau keturis mėnesius nedalyvauja tarybos posėdžiuose.

Pranešimus apie bandymus priversti Kirkuko arabus išemigruoti, įskaitant šiitus, nedviprasmiškai pasmerkė Muktados As-Sadro pasekėjai, o kaip žinia, šio charizmatiško lyderio vadovaujama šiitų Al-Mahadžio kariauna jau ne kartą buvo sukėlusi rimtų iššūkių koalicinėms pajėgoms.

Beje, Turkija neslepia susirūpinimo dėl kovingai nusiteikusio irakietiško kurdų regiono, galinčio „užkrėsti“ Turkijos kurdus ir todėl žada kuo galėdama apginti šiaurės Irake gyvenančius turkmėnus. (sk)