Bendroji audiencija. Apaštalo Pauliaus bendradarbiai Priskilė ir Akvilas.

Tęsdamas pasakojimą apie apaštalo Pauliaus bendradarbius, šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Benediktas XVI išsamiau kalbėjo apie sutuoktinius Priskilę ir Akvilą, apie kuriuos trumpai buvo užsiminta taip pat ir praėjusios savaitės trečiadienio bendrosios audiencijos metu.

Vardai Akvilas ir Priskilė yra lotyniški, tačiau šiais vardai vadinti vyras ir moteris buvo žydai. Akvilas buvo kilęs iš diasporos bendruomenės, gyvenusios šiaurinėje Anatolijoje, prie Juodosios jūros, dabartinėje Turkijoje, o Priskilė, taip pat vadinama sutrumpintu Priskos vardu, buvo Romos žydė. Šeštojo dešimtmečio pradžioje imperatoriui Klaudijui išvarius žydus iš Romos, jiedu apsigyveno Korinte ir čia susipažino su Pauliumi. Romėnų istorikas Svetonijus pasakoja, kad žydai buvo išvaryti iš Romos, nes jų bendruomenėje buvo kilę neramumai dėl kažkokio Kresto. Sprendžiant pagal tai, kad Kristus vadinamas Krestu, galima manyti, kad Svetonijui tie dalykai nebuvo itin gerai žinomi. Tačiau, kaip bebūtų, tai aiškus liudijimas, kad žydų bendruomenėje būta nesutarimų dėl Jėzaus pripažinimo Mesiju. Iš šito galime pasidaryti išvadą, kad Akvilas ir Priskilė buvo tapę krikščionimis dar prieš išvarymą iš Romos, vadinasi jau penktajame dešimtmetyje. Apsigyvenę Korinte jie priėmė į namus Paulių – prisikėlusio Kristaus pašauktą apaštalą.

Vėliau Priskilė ir Akvilas persikėlė į Mažosios Azijos miestą Efezą. Ten jie išmokė tikėjimo tiesų krikščionybe susidomėjusį Aleksandrijos žydą Apolą, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių apaštalo Pauliaus pagalbininkų. Iš Efezo rašydamas savo Pirmąjį laišką korintiečiams, Paulius siunčia Korinto krikščionims taip pat Akvilo ir Priskos sveikinimus: „Karštai sveikina Viešpatyje Akvilas ir Priska kartu su bendruomene, kuri renkasi jų namuose“ (1 Kor 16, 19). Šitaip sužinome labai svarbų dalyką apie šios sutuoktinių poros vaidmenį ankstyvojoje Bažnyčioje: jų namuose vietos krikščionys rinkdavosi klausytis Dievo Žodžio ir švęsti Eucharistijos. Iš šitokį susirinkimą nusakančio graikiško žodžio „ekklesia“ kilo lotyniškas žodis „Ecclesia“, tai yra Bažnyčia. Iki trečiojo amžiaus krikščionys neturėjo atskirų maldos namų. Iš pradžių, kol dar nebuvo suardyta pirmykštė Senojo ir Naujojo Testamentų simbiozė, krikščionys meldėsi sinagogose. Vėliau, kai iš pagonių kilusiems krikščionims reikėjo sutvirtinti savo specifinę tapatybę, nenutraukiant ryšių su Senuoju Testamentu, krikščionys pradėjo rinktis maldai bendruomenės narių manuose ir šitaip jie tapo „Bažnyčia“. Galiausiai trečiajame amžiuje atsirado pirmieji krikščioniški kulto pastatai.

Kai vėliau Akvilas ir Priska grįžo gyventi į Romą, čia irgi jų namai buvo bendruomenės susirinkimų vieta. Laiške romiečiams Paulius rašo: „Sveikinkite Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bendrijos. Pasveikinkite ir bendruomenę, susirenkančią jų namuose“ (Rom 16, 3-5). Koks nepaprastas įvertinimas! Ir ne bet kas taip rašo, o pats apaštalas Paulius! Laiške minima, kad Akvilas ir Priska išgelbėjo Paulių nuo mirties. Nelabai aišku apie kokius įvykius čia kalbama. Gali būti, kad Akvilas ir Priska padėję Paulių išvaduoti kai jis buvo įkalintas Efeze.

Vėlesnė hagiografinė tradicija kartais Akvilo žmoną Priską tapatina su Romos kankine Priskile, kurios vardu pavadintos vienos katakombos. Tačiau be katakombų, Romoje yra ir viena bažnyčia, dedikuota šventajai Priskai. Šitaip saugomas atminimas moters, suvaidinusios svarbų vaidmenį ankstyvojoje Bažnyčioje. Viena yra tikra: kartu su pirmųjų krikščionių bendruomenių dėkingumu, apie kurį kalba apaštalas Paulius, turime būti dėkingi ir mes, nes šeimų, tikinčiųjų pasauliečių, tokių kaip Akvilas ir Priska, pastangų dėka krikščionybė pasiekė mūsų laikus. Bažnyčia augo apaštalų skelbimo dėka. Tačiau, kad skelbimas suleistų šaknis, kad išsiskleistų, reikia jį priimančių žmonių, reikia krikščionių bendruomenės, reikia geros dirvos tikėjimo augimui. Šia prasme, Akvilas ir Priska yra pavyzdžiai visiems krikščionims sutuoktiniams. Iš jų galima pasimokyti dar vieno dalyko: kiekviena šeima gali tapti mažąja Bažnyčia. Ne vien ta prasme, kad šeimos nariai vieni kitiems padeda, vieni kitus palaiko ir drauge šlovina Dievą, bet taip pat ir ta – kad Kristus yra ašis, apie kurią sukasi visas šeimos gyvenimas. Neveltui Paulius Laiške efeziečiams naudoja sutuoktinių įvaizdį kalbėdamas apie Kristaus ir Bažnyčios santykį. Dar daugiau, galime net tvirtinti, kad kurdamas Bažnyčios gyvenimo modelį, Paulius remiasi šeimos gyvenimu. Bažnyčia yra Dievo šeima. Dėl to Akvilo ir Priskos šeima mums yra pavyzdys atsakingo santuokinio gyvenimo, tarnaujančio visai bendruomenei, ir drauge Bažnyčios – Dievo šeimos modelis. (jm)