Metams praėjus po „Deus caritas est“ enciklikos paskelbimo

Praėjusių metų sausio 18 dieną popiežius Benediktas XVI bendrojoje audiencijoje viešai paskelbė apie savo pirmąją encikliką „Deus caritas est“, o knygynuose enciklika pasirodė dar po savaitės, sausio 25 dieną.

Enciklika buvo išleista visomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis: angliškai, itališkai, prancūziškai, ispaniškai, vokiškai, rusiškai, kiniškai ir daugeliu kitų, ne taip plačiai vartojamų kalbų, netgi Brailio raštu, kuris yra skirtas akliesiems. Žinoma, lietuviškai skaitantis skaitytojas taip pat gali įsigyti „Deus caritas est“ egzempliorių knygynuose (encikliką taip pat galima rasti Lietuvos vyskupų konferencijos interneto svetainėje adresu www.katalikai.lt).

Nors praėjo tik metai, galbūt jau galime pasakyti kokius vaisius ji subrandino. Yra pažymėtina leidybinė sėkmė: vien Italijoje parduota pusantro milijono enciklikos „Deus caritas est“ egzempliorių. Vokietijoje ir Ispanijoje encikliką teko perleisti netgi po tris kartus, kol ją įsigijo visi norintys. Buvo išpirkti visi egzemplioriai netgi lotynų kalba, todėl rengiamas antrasis enciklikos leidimas lotyniškai.

Tėvas Reniero Cantalamessa OP cap, popiežiaus pamokslininkas, komentuodamas enciklikos „Deus caritas est“ paliktus pėdsakus visuomenėje pabrėžė, kad ji buvo įdomi bei priimtina ne tik tikintiesiems, ne tik Bažnyčios nariams, bet ir pasauliečiams. Enciklika buvo komentuojama ir cituojama tūkstančiuose laikraščių straipsnių. Tėvo Cantalemessa nuomone tai galima paaiškinti tuo būdu, kuriuo popiežius Benediktas XVI gina ir pateikia krikščionybę: krikščioniškos vertybės nėra priešpastatomos pasaulietinėms, tačiau giliu ir atidžiu apmąstymu parodoma, jog tikėjimas neneigia proto, tačiau, priešingai, gal netgi yra ypač brangintinas proto vaisius. Nors ši tema tiesiogiai nėra plėtojama enciklikoje, tačiau, žinant jos svarbą Šventajam Tėvui, galima tarti, jog ji diktuoja tą būdą, kuriuo jis kreipiasi į skaitytojus. Pažymėtinas ir pats enciklikos teksto paprastumas, sugebėjimas išdėstyt pamatines temas dėl aiškumo nepaaukojant tų temų sudėtingumo ir turtingumo.

Galbūt didžiausias enciklikos nuopelnas, anot tėvo Cantalamessa, skaitytojų dėmesio nukreipimas prie Dievo meilės, kuri yra visko, taip pat žmonijos Išgelbėjimo istorijos pamatas, paaiškinantis giliausią pasaulio egzistencijos priežastį. Simboliška yra tai, kad enciklikos „Deus caritas est“ parašymo data įrašyta gruodžio 25 – Kalėdų diena, kai Dievas parodė savo nepaprastą meilę gimdamas žmogumi. Pasirinkdamas meilę savo pirmosios enciklikos tema, Šventasis Tėvas priminė pagrindinę Bažnyčios skelbimo, trunkančio jau 2000 metų, žinią: Dievo meilę žmonėms.

Popiežius bandė parodyti, kad ta žmogiška meilė, kurią vadiname „eros“, verčia žmogų peržengti savo ribas, ką gali patvirtinti kiekvienas įsimylėjėlis, ir todėl, beje, eina žingsnis į žingsnį kartu su askeze, atsisakymu, ištyrinimu ir pagijimu. Šitaip Šventasis Tėvas norėjo pasakyti, kad tarp žmogiškos meilės „eros“ ir krikščioniškos meilės „agapė“ nėra prieštaravimo, vienas kito paneigimo, kaip kai kam atrodo, tačiau tęstinumas. Ir dar daugiau: Bažnyčios akimis „agapė“, Dievo meilė ir malonė, padeda žmogui ir žmogiškai meilei peržengti savo ribas.

Kitas svarbus popiežiaus enciklikoje pabrėžtas aspektas yra meilės ir gyvenimo sąsaja su tiesa. Pats Kristus yra tas, kuris mylėjo ir mirė už tiesą. Evangelija pagal Joną, mums kalbanti apie Jėzaus paskatinimą mokiniams mylėti vienas kitą, taip pat pabrėžtinai kalba apie tiesą ir apie Jėzų kaip tiesos kelią. Ir šiuo atveju popiežius Benediktas troško parodyti, kad nėra susipriešinimo tarp meilės ir tiesos, jei tik sugebame įveikti egoizmą.

Pasak kitų komentatorių, reikšminga tai, kad popiežiaus dokumentas buvo palankiai priimtas ne tik katalikų ar, kaip minėta, pasauliečių, tačiau taipogi stačiatikių ir protestantų. Garsus protestantų teologas Eberhard Jungen, dėstantis Tiubingeno universitete Vokietijoje, komentavo: „Paprastai protestantų teologai skaito popiežių enciklikas su tam tikru nepasitikėjimu. Ši pastaba galioja ir man. Tačiau popiežiaus Benedikto XVI encikliką perskaičiau kelis kartus, jausdamas jai gilų pritarimą“. Tai reiškia, kad enciklikos turinys pasižymi tokiu gyvybingumu, kuris gali peržengti nesusipratimus ir sienas, kurias turime savyje. Taip pat pastebima, kad praėjus metams pasirodo ne tik spontaniškos reakcijos, bet ir gilių apmąstymų bei kruopščių enciklikos temų studijų. Tai dar vienu būdu parodo jos vaisingumą. (rk)