Popiežiaus bendroji audiencija. Apaštalo Pauliaus bendradarbiai – Barnabas, Silas ir Apolas.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI tęsė prieš Kalėdas pradėtą katechezę apie apaštalo Pauliaus bendradarbius. Jau prieš kelias savaites Šv. Tėvas kalbėjo apie Titą ir Timotiejų, tačiau kaip liudija Apaštalų darbų knyga ir Pauliaus laiškai, bendradarbių jis turėjo labai daug. Popiežius priminė kelis tuos, kurių vardai Naujojo Testamento tekstuose minimi po keletą kartų: Epafarą, Epafroditą, Tichiką, Urboną, Gajų, Aristarchą; moteris – Febę, Trifeną ir Trifoną, Persidę, kurią apaštalas vadina „savo motina“, galiausiai taip pat sutuoktinius Priską ir Akvilą. Gausiose apaštalo Pauliaus bendradarbių gretose ypatingas vaidmuo teko – Barnabui, Silui ir Apolui. Jiems buvo skirta šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė.

Barnabas buvo žydas levitas kilęs iš Kipro. Apsigyvenęs Jeruzalėje jis buvo vienas pirmųjų krikščionių. Būtent jis Jeruzalės bendruomenei paliudijo, jog Saulius, buvęs krikščionių persekiotojas, atsivertė ir tapo Kristaus mokiniu Pauliumi. Iš Jeruzalės Barnabas pirmiausia buvo pasiųstas į Antiochiją, o vėliau prisijungė prie Pauliaus ir lydėjo jį pirmojoje misijų kelionėje. Iš tiesų tai buvo Barnabo misijų kelionė, o Paulius buvo palydovas ir pagalbininkas. Šios kelionės metu abu jie aplankė Kiprą ir dabartinės Turkijos teritorijoje esančios Anatolijos miestus – Ataliją, Pergę, Pizidijos Antiochiją, Ikoniją, Listrą ir Derbę. Po to Barnabas su Pauliumi dalyvavo vadinamajame Jeruzalės susirinkime, kurio metu apaštalai ir kiti vyresnieji nusprendė atsisakyti apipjaustymo praktikos, o tai savo ruožtu reiškė, kad Bažnyčios nariais gali tapti pagonys. Visi esame Abraomo vaikai tikėjimo į Kristų dėka.

Vėliau, antrosios Pauliaus misijų kelionės pradžioje, įvyko Barnabą ir Paulių kuriam laikui išskyręs nesusipratimas. Barnabas norėjo pasiimti kartu Joną vadinamą Morkumi, tačiau Paulius nesutiko, aiškindamas, kad nereikia imti tokio, kuris vienos ankstesnės kelionės metu buvo pasitraukęs ir nesidarbavo su jais. Vadinasi,- sakė Popiežius,- ir tarp šventųjų būna nesutarimų, kontrastų ir kontroversijų. Tai mus guodžia, nes matome, kad šventieji nėra „nukritę iš dangaus“. Jie yra žmonės kaip mes, su savo problemomis, kartais net labai sudėtingomis. Šventumas nereiškia būti niekados neklydusiam ar nenusidėjusiam. Šventumas bręsta drauge su sugebėjimu atsiversti, apgailėti klaidas, būti pasirengusiam pradėti iš naujo. Tačiau visų pirma šventumas reikalauja susitaikinimo ir atleidimo. Paulius, kuris iš pradžių buvo šiurkštus Morkui, galiausiai su juo susitinka. Paskutiniuose savo laiškuose – Filemonui ir Antrajame Tesalonikiečiams – Paulius Morkų vadina savo bendradarbiu. Taigi, ne dėl neklaidingumo, bet dėl sugebėjimo susitaikinti tampama šventaisiais. Mes visi galime išmokti šitokio šventumo siekimo,- sakė popiežius Benediktas XVI. Kaip bebūtų, Barnabas drauge su Jonu Morkumi apie 49 metus iškeliavo į Kiprą ir, nuo to momento, nieko daugiau apie jo gyvenimą ne˛inome. Tertulijonas mano, jog Barnabas yra Laiško žydams autorius. Toks tvirtinimas nėra visiškai be pagrindo, nes juk žinome, jog priklausydamas levitų giminei, Barnabas gerai išmanė žydų kunigystės reikalus, o Laiškas žydams kaip tik ir kalba apie Kristaus kunigystę.

Kitas Pauliaus bendradarbis – Silas, kartai vadinamas sulotynintu Silvano vardu, buvo kilęs iš Jeruzalės. Ir jis buvo vienas pirmųjų krikščionių bendruomenės narių. Silas buvo pasiųstas į Antiochiją, į Siriją ir Kilikiją aiškinti Jeruzalės susirinkime priimtų sprendimų. Taigi, jis buvo tarsi Jeruzalės ir Antiochijos bendruomenių tarpininkas; iš žydų kilusių krikščionių ir iš pagonių kilusių krikščionių taikintojas. Su Pauliumi Silas kartu nukeliavo į Makedoniją ir ten pasiliko. Vėliau jis prisijungė prie Pauliaus Korinte. Antrajame laiške korintiečiams, kalbėdamas apie tame mieste nuveiktus darbus, Paulius mini ir kartu su juo buvusius bendradarbius. Paulius nesijaučia esąs „solistas“, darbuojasi ne savo vardu, ne kaip „aš“, bet kaip „mes“, tai yra visa Bažnyčia. Silas arba Silvanas taip pat paminėtas apaštalo Petro Pirmajame laiške. Silas padeda ir Petrui, ir Pauliui, nes Bažnyčia yra viena ir viena yra jos misionieriška veikla.

Trečias iš šiandien aptariamų Pauliaus bendradarbių, Apolas, nors ir vadinamas pagonišku vardu, buvo uolus ir išsilavinęs žydas, kilęs iš Egipto Aleksandrijos. Apaštalų darbų knyga pasakoja, kad jis Efezo mieste susipažino su krikščionimis sutuoktiniais Priska ir Akvilu, ir kad jiedu jam padėjo geriau susipažinti su Kristaus mokymu. Iš Efezo jis nukeliavo į Korintą, kur, kaip liudija Lukas Apaštalų darbuose, Apolas labai sėkmingai polemizuodavo su vietiniais žydais, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją. Vis dėlto Apolo sėkmė tame mieste sukėlė ir tam tikrų problemų. Jo pasekėjai susipriešino su kitais krikščionimis. Prireikė Pauliaus intervencijos, kuris Pirmajame laiške korintiečiams, giria Apolą už gerai atliekamą darbą, bet bara korintiečius už skaldymąsi. „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino (...) Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba“ (1 Kor 3, 6-9). Kai kurie mokslininkai mano, kad būtent Apolas galėjo būti Pauliaus Laiško žydams autorius, nors, kaip minėta, šio laiško autorystę Tertulijonas priskiria Barnabui.

Dar kartą grįžkime prie šv. Pauliaus žodžių: ir Apolas, ir aš – mes visi esame Jėzaus tarnai, kiekvienas savaip, nes Dievas yra tikrasis augintojas,- sakė Popiežius bendrosios audiencijos dalyviams skirtos kalbos pabaigoje. Šie žodžiai ir šiandien galioja visiems – popiežiui, kardinolams, vyskupams, kunigams, pasauliečiams. Visi esame Jėzaus tarnai. Tarnaujame Evangelijai kaip sugebame, kiekvienas pagal savo gautąją malonę, ir meldžiame Dievą, kad augintų Evangeliją, augintų savo Bažnyčią. (jm)