Popiežiaus kalba prieš sekmadienio vidudienio maldą

Benediktas XVI priminė Bažnyčios liturginiame kalendoriuje sausio 28-ąją minėtą didį Bažnyčios mokytoją šv. Tomą Akvinietį, paiminėjo taip pat šį sekmadienį švęstą Pasaulinę sergančiųjų raupsais dieną, pasveikino gausiai į Šv. Petro aikštę susirinkusius Italijos Katalikų akcijos vaikus, o taip pat kreipėsi į Libano gyventojus, tos šalies politinius vadovus ir religines bendruomenes, ragindamas išsaugoti taiką ir darnų visuomenės sambūvį.

Pastarosiomis dienomis prasiveržus smurtui, Libanas vėl pasruvo krauju,- sakė Popiežius. Šitas kelias yra visiškai netinkamas politinių tikslų siekimui. Neapsakomai skaudu matyti tų man brangių žmonių kančias. Žinau, kad daugelį libaniečių šiomis dienomis prislėgė neviltis ir dabartinių įvykių akivaizdoje jie yra pasimetę. Kartoju kardinolo Nasrallah Pierre’o Sfeiro žodžius, smerkiančius brolžudiškas kovas. Drauge su kardinolu ir su visais religijų vadovais meldžiu Dievą, kad visi libaniečiai, nepaisant skirtumų, sugebėtų ir norėtų kurti savo tėvynėje tikruosius bendrus namus, kad įveiktų egoizmą, neleidžiantį rimtai rūpintis savo šalimi. Dar kartą kreipiuosi į Libano krikščionis ir prašau būti autentiško skirtingų bendruomenių dialogo ugdytojais. Visiems meld˛iu Dievo Motinos Libano Globėjos užtarimo.

Tikiuosi,- sakė Popiežius,- kad smurtas greit liausis ir Gazos ruože. Dvasia esu drauge su visais regiono gyventojais ir meldžiuosi, kad laimėtų troškimas siekti bendro gėrio, kad taikiomis priemonėmis būtų sprendžiami nesutarimai ir mažinama įtampa.

Kaip minėta, sekmadienio vidudienį Šv. Petro aikštėje buvo daug, maždaug penki tūkstančiai, Italijos katalikų akcijos vaikų. Du vaikai drauge su Popiežiumi iš Vatikano Apaštališkųjų rūmų lango paleido taikos balandžius. Būkime taikos skelbėjai, kaip šitie balandžiai,- sakė Benediktas XVI. Melskime taikos Libanui ir visam pasauliui.

Sekmadienį buvo taip pat minima Pasaulinė raupsais sergančių žmonių diena. Norėčiau, kad mano sveikinimas ir užtikrinimas, jog prisimenu maldoje, pasiektų visus šią ligą kenčiančius žmones. Linkėdamas jiems pasveikti ir susilaukti adekvataus gydymo, Popiežius sveikino medicinos darbuotojus ir savanorius, kurie rūpinasi raupsuotaisiais, o taip pat visus kas kovoja su raupsais, kurie yra ne tik liga, bet visų pirma socialinė neganda. Popiežius taip pat paiminėjo raupuotiesiems visą gyvenimą pašventusius Damianą De Veusterį ir Raoulą Follereau.

Dabar dar grįžkime prie pagrindinės, prieš sekmadienio vidudienio maldą Šventojo Tėvo sakytos kalbos dalies, kuri buvo skirta sausio 28-ąją Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėtam šv. Tomui Akviniečiui.

Savąja filosofo ir teologo charizma Tomas Akvinietis siūlo tikėjimo ir proto harmonijos modelį. Šios dvi žmogaus dimensijos gali visiškai išsiskleisti tik susitikdamos ir viena kitą papildydamos. Pasak Tomo Akviniečio, žmogaus protas „alsuoja“, tai yra veikia plačioje, atviroje erdvėje, kurioje jis gali visapusiškai reikštis. Tuo tarpu, jei žmogus apriboja savo protavimą vien materialiais dalykais ir tais, kuriuos galima patikrinti eksperimento būdu, jei atsiriboja nuo didžiųjų klausimų, liečiančių gyvybę, patį žmogų ir Dievą, tuomet jis pats save nuskurdina. Tikėjimo ir proto ryšys yra rimtas iššūkis šiuo metu Vakarų pasaulyje dominuojančiai kultūrai ir būtent dėl to mylimasis popiežius Jonas Paulius II jam skyrė savo encikliką Fides et Ratio – Tikėjimas ir Protas. Neseniai ir aš šias temas svarsčiau savo kalboje Regensburgo universitete.

Iš tiesų, dabartinė mokslo pažanga atnešė daug pozityvių rezultatų, kuriuos visuomet turime pripažinti. Tačiau tuo pat metu reikia sutikti, jog tendencija pripažinti teisingu tik tai ką galime patikrinti eksperimentų būdu yra žmogaus proto apribojimas. Iš to kyla daugelyje sričių akivaizdžiai matoma baisi šizofrenija, suderinanti savyje racionalizmą su materializmu, hipertechnologiją su neribotu instinktiškumu. Dėl to būtina kuo greičiau atrasti žmogaus racionalumą, atvirą dieviškojo Logos šviesai ir jo tobulam apsireiškimui, kuris yra Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus. Krikščionių tikėjimas, jei jis yra autentiškas, nevaržo žmogaus laisvės ir proto. Tikėjimui ir protui nereikia vienam kito bijoti, nes susitikdami ir bendraudami jie gali daugiau duoti. Tikėjimui reikia proto, tikėjimas tobulina protą. Tikėjimo apšviestas protas yra pajėgus pakilti iki Dievo ir dvasinės tikrovės pažinimo. Atsiverdamas tikėjimui žmogaus protas nieko nepraranda, nes juk ir pritarimui tikėjimo tiesoms reikalingas laisvas ir sąmoningas apsisprendimas.

Šv. Tomas Akvinietis toliaregiškai ir išmintingai sugebėjo užmegzti vaisingą diskusiją su savo meto arabų ir žydų mąstytojais ir tapo visais laikais aktualiu kultūrų ir religijų dialogo mokytoju. Jis sugebėjo sukurti nuostabią krikščionišką tikėjimo ir proto sintezę, kuri yra neįkainojamas Vakarų civilizacijos lobis. Ir šiandien ja galime remtis jei norime užmegzti veiksmingą dialogą su didžiosiomis pasaulio rytų ir pietų tradicijomis. Melskimės, kad krikščionys, ypač tie, kurie darbuojasi akademinėje ir kultūros srityse, sugebėtų įrodyti savo tikėjimo racionalumą ir liudyti jį meilės įkvėptame dialoge. Prašant Viešpatį šios malonės, teužtaria mus šv. Tomas Akvinietis ir visų pirma Mergelė Marija – Išimties Sostas. (jm)