Pasaulinė raupsuotųjų diena

Paskutinį kiekvieno sausio mėnesio sekmadienį minima Pasaulinė raupsuotųjų diena. Šiais metais ji bus minima jau 54 kartą.

Popiežiškoji sveikatos sielovados taryba tradiciškai šia proga skelbia viešą laišką, skiriamą patiems raupsuotiesiems padrąsinti bei paguosti ir visam pasauliui, kad šis šios baisios ligos neužmirštų ar jos neignoruotų, bet, priešingai, būtų paskatintas parodyti solidarumą.

Ši ilgus metus besivystanti infekcinė liga išprovokuoja nebeatstatomą neįgalumą. Ji pažeidžia odą, nervų sistemą, vidaus organus. Ligos komplikacijos nulemia kaulų audinio pažeidimus, paralyžius, opas, aklumą.

Raupsai tampa „užmiršta liga“, rašoma Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos laiške. Kitaip tariant, daugelyje visuomenių susiformavo nuomonė, kad šios ligos nebėra, o jei yra – šiuolaikinė medicina ją gali nesunkiai įveikti.

Tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) surinkti ir apibendrinti duomenys rodo, kad situacija yra anaiptol ne tokia, kaip ją įsivaizduojame. Kiekvienais metais beveik 220 000 žmonių užsikrečia raupsais, apie 600 kasdien. Daugiausia užsikrečiama pietryčių Azijoje ir Afrikoje. Bendras užsikrėtusiųjų raupsais skaičius yra 10 milijonų.

Kova prieš raupsus yra pagrįsta dviem dalykais: ankstyva ligos diagnoze, jai dar nespėjus įsikeroti, ir gydymas chemopreparatais. Aišku, kad ši kova įmanoma tik tuo atveju, jei greta potencialių raupsų židinių yra sanitarinės tarnybos, ligos prevencijos ir gydymo centrai, jei ligoniams yra prieinami vaistai. Yra tiesioginė sąsaja tarp raupsų plitimo ir šalies išsivystymo. Neturtinga, mažai išsivysčiusi valstybė yra nepajėgi sukurti ir išlaikyti sveikatos apsaugos institucijų tinklą ir garantuoti vaistų prieinamumą savo piliečiams. Neatsitiktinai raupsai labiausiai plinta neturtinguose Afrikos ir Azijos regionuose.

Bažnyčia, jai priklausančios ar jos įkvėptos institucijos visąlaik rūpinosi raupsais sergančiųjų slaugymu. Ir dabar, rašoma laiške, Popiežiškoji sveikatos sielovados taryba kreipiasi į bažnytines bendruomenes, ragindama ir toliau rūpintis mūsų sergančiais broliais, įgyti tam reikalingų žinių, dalintis savo turimomis gėrybėmis. Ypač naudinga būtų, jei galimybių turinčios bendruomenės į pagalbą su raupsais kovojantiems misionieriams ir vienuoliams pasiųstų specialų medicininį išsilavinimą turinčių žmonių.

Bažnyčia, būdama ištikima savo misijai, seka Jėzaus pavyzdžiu ir Gerojo Samariečio parabole. Tačiau jos uždavinys yra ne tik tiesiogiai rūpintis fiziniais ir dvasiniais ligonių poreikiais, bet evangelizuoti pačią kultūrą. Iš tiesų, raupsai yra lydimi daugybės prietarų, dėl kurių ligoniai yra visiškai išstumiami iš visuomenės.

Galiausiai laiške kalbama apie krikščionišką kančios prasmę. Jei ligonis supranta, kad Kristus gelbėja visą asmenį, tada gali priimti mintį, kad jo kančia dėka meilės įgyja išganomąją prasmę.

Pasaulinė raupsuotųjų diena yra proga prisiminti išskirtinę Raoul Follerau (1903-1977) asmenybę, kurio pastangomis ji ir buvo įsteigta. Raoul Follerau pagarsėjo kaip nepailstantis kovotojas už raupsuotuosius, sakoma, kad jo daugybės kelionių būtų pakakę apvažiuoti visą pasaulį 32 kartus.

Teisinį išsilavinimą įgijęs, tačiau ne advokato, o poeto bei žurnalisto kelią pasirinkęs Follerau jį dar kartą radikaliai pakeitė II Pasaulinio karo metais. Pirmąsyk jis iš toli susidūrė su raupsuotaisiais dar 1936 metais, keliaudamas Afrikoje, tačiau nuo 1942 metų, po susitikimo su vienos moterų vienuolijos vyresniąja, kuri svarstė kaip dabartinėje Dramblio Kaulo respublikoje įsteigti pagalbos ir slaugos centrą šimtams likimo valiai paliktų raupsuotųjų, pagalba raupsuotiesiems tapo jo tolimesnio gyvenimo kova ir uždaviniu, kuriam jis panaudojo visus savo asmeninius talentus.

Nesuskaičiuojamose konferencijose, paskaitose, viešuose susitikimuose tiek su paprastais piliečiais, tiek su valdžios institucijų atstovais daugybėje pasaulio valstybių, Raoul Follerau visus kvietė tapti jautresniais raupsuotiesiems, rinko aukas sanitarinių centrų steigimui, raupsų gydymui ir prevencijai. 1942 metais paskelbė „vargšų valandą“, kviesdamas kartą metuose visus vienos valandos uždarbį paaukoti vargšams, solidarizuojantis su nelaimingiausiais, duodant jiems nors valandą savo laiko.

Follerau vardas nuskambėjo 1954 ir 1959 metais, kai jis tuometiniams Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos vadovams pasiuntė laišką, kuriame paprašė padovanot po vieną milžiniškus pinigus kainuojantį bombonešį, kuriuos pardavęs galėtų pasirūpinti beveik visais raupsuotaisiais pasaulyje. Nors šios jo iniciatyvos nesusilaukė jokio atsako, bet begalė kitų nuveiktų darbų, nenuilstantis triūsas raupsuotųjų labui jį padarė kovos su raupsais simboliu. (rk)