Jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie
klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite
patarlę: „Gydytojau, pats pasigydyk“ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių
girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas
nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo
dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas
ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos
mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet
nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo
sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to
kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo
tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21-30)
TIKĖJIMO ŠIANDIENA
Jėzus
į Nazaretą sugrįžo, jau apsuptas mokytojo ir pranašo šlovės. Tiesa, pradžioje, atrodytų,
buvęs labai entuziastingas sutikimas greitai išblėso ir baigėsi katastrofa.
Pranašai
niekuomet neturėjo lengvo gyvenimo …
Tik kalbame apie pranašus labai lengvai,
drąsiai visiems aiškiname, kad kiekvienas krikščionis krikšto, kuriuo yra įjungiamas
į patį Kristų, dėka tampa pranašu ir skelbia Kristaus mokslą savo gyvenimu.
Pranašas
yra tas, kuris nebijo aiškiai išsakyti visus gyvenimo skaudulius, suvokia nuodėmės
tamsą ir iškelia aikštėn visas blogybes, kurias žmonės slepia širdyse, liepdamas viską
lyginti su Dievo valios ženklais.
Jėzus tikrai ne veltui buvo vadinamas pranašu…
Šio
sekmadienio Evangelijos puslapis galėtų būti pavadintas “Jėzaus iš Nazareto manifestu”.
Pasinaudojant politikų žodynu, netgi galėtume tai, kas tą dieną įvyko Nazareto sinagogoje,
pavadinti programa, nusakančia, kokiu būdu žmonių tarpe bus kuriama Dievo karalystė.
Iš
tiesų gi šiame puslapyje kalbama apie išganymo “šiandieną”. Jėzus kalba ne apie ateitį,
ne apie tai, kas dar bus kuriama, bet apie tai, kas jau yra. Jis prabyla apie visiems,
o pirmiausia, visiems prislėgtiesiems ir paniekintiesiems skirtą išganymą.
Kaip
tik todėl, taip mielai pritarę pirmajai programos daliai, Jėzaus klausytojai visiškai
atmetė kitus teiginius, nes Išganytojas nesutiko būti išrinktųjų Mesiju…
Jėzaus,
Dievo, atėjusio pas žmones, programa kalba apie visuotinį išganymą, o ne apie saujelės
žmonių privilegijas.
Nazareto gyventojai svarstė labai praktiškai: jeigu jau
Jėzus tapo žinomu stebukladariu, jis turėtų gerai atsiminti, jog esame jo tėvynainiai
ir pirmiausia turėtų pagydyti mūsų ligonius.
Jie tikėjosi pasinaudoti savo
teisėmis į Jėzų, netgi pasinaudodami savotišku šantažu: juk jie žino, kas yra Jėzaus
motina ir kiti giminaičiai, tad, jei Mokytojas nesutiktų su jų sąlygomis, visa tai
būtų galima paskleisti kur kas plačiau, tuo suniekinant stebukladario vardą, atskleidžiant
visuomenei, kad jis yra kilęs iš paprastos šeimos.
Vis tiktai Jėzus nepasidavė
tokiam šantažui. Jis atėjo vykdyti savojo Tėvo valios ir tai daro, neatsižvelgdamas
į jokias sąlygas ir pageidavimus.
Žmonėms visuomet būdavo sunku suprasti mintį
apie visų žmonių išganymą…
Nazareto gyventojus ištikusi pagunda tebėra amžina.
Tai noras pasinaudoti Dievu, vietoje jam tarnavus. Evangelistas Lukas neveltui pradeda
savo pasakojimą, aprašydamas įvykius Nazarete: tokia pagunda išlieka ir dabar, tiek
visuomenės, tiek asmeniniame žmonių gyvenime. Jėzus žmogui visuomet lieka “prieštaravimo,
nupuolimo ir prisikėlimo ženklu”. Neretai pasitaiko, kad praktikuojantys tikintieji
yra savotiškai apsėsti numanomos teisės į pirmenybę Dievo akyse. Jų nuomone, Viešpats
pirmiausia turėtų pagalvoti apie juos, o tik paskui pasirūpinti kitais, gi jų prašymai
visuomet turėtų būti nedelsiant išklausomi.
Todėl savaime tampa aišku, kodėl
Lukas šį Jėzaus pasirodymą įrašė pačioje Jėzaus veiklos pradžioje. Jis aiškiai norėjo
pabrėžti, kad su Jėzumi į pasaulį ateina kitoks požiūris į žmogų, kai daroma gera
dėl to, kad pasaulyje būtų geriau, kai aukojamasi, nepaisant kitų nedėkingumo, kai
Dievo valią priimame, nelaukdami dėmesio ir pripažinimų.
Galvojant grynai žmogiškai,
taip elgtis neapsimoka ir gal ne vienas žmogus atsisakys tokio gyvenimo stiliaus,
tačiau ar tokiu atveju neatsitiks taip, kad, nepritardami tokioms pažiūroms ir išvarę
Jėzų iš savo tarpo, liksime tuščiomis rankomis: be džiaugsmo, be vilties ir tuščia
širdimi?…