Popiežius vadovavo mišparams užbaigiantiems šiemetinę maldų už krikščionių vienybę savaitę.

Sausio 25 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo šv. Pauliaus atsivertimą, tai yra tą įvykį kai krikščionių persekiotojui Sauliui, keliavusiam iš Jeruzalės į Damaską, prie miesto vartų apsireiškė Kristus ir nuo žirgo nublokštas Saulius tapo Pauliumi – uoliu Kristaus skelbėju ir pagonių tautų apaštalu. Pauliaus atsivertimo šventės dieną kasmet užbaigiama maldų už krikščionių vienybę savaitė, trunkanti nuo sausio 18-osios iki 25-osios. Romoje kasmet šia proga rengiamos pamaldos apaštalui Pauliui dedikuotoje bazilikoje, pastatytoje už senųjų Romos sienų, toje vietoje, kur palaidotos Romoje nukankinto apaštalo Pauliaus relikvijos. Taip pat ir šį ketvirtadienį, Maldų už krikščionių vienybę savaitės užbaigimo proga, popiežius Benediktas XVI pavakare Šv. Pauliaus bazilikoje vadovavo Tautų apaštalo atsivertimo šventės antriesiems Mišparams, kuriuose drauge su katalikais meldėsi keliolikos Romoje ir Italijoje veikiančių kitų krikščioniškų bendruomenių atstovai.

Mišparų metu sakytoje homilijoje, priminęs šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės temą „Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ (Mk 7, 37) – žodžius, paimtus iš Morkaus Evangelijos pasakojimo apie kurčnebylio pagydymą, Popiežius klausė: Ar buvimas kurčnebyliu, tai yra negalėjimas nei girdėti, nei kalbėti, neprimena vienybės stokos, ar neprimena susiskaldymo? Susiskaldymas – tai nesugebėjimas susikalbėti, tai nuodėmės pasekmė, prieštaraujanti Dievo valiai. Šiemetinės maldų už krikščionių vienybę savaitės tema tapę žodžiai, jog Kristus „daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ mums yra gera naujiena, skelbianti artėjančią Dievo Karalystę ir pagijimą iš nesusikalbėjimo ir susiskaldymo.

Morkaus aprašytas kurčnebylio pagydymas pirmiausia mus moko, kad krikščionybėje svarbiausia yra klausytis. Jėzus aiškiai sako: „Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo Žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Dievo Žodis yra svarbiausias visame ekumenizmo vyksme. Ne mes patys kuriame Bažnyčios vienybę. Bažnyčia pati iš savęs negyvena. Bažnyčia gyva kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Drauge klausytis Dievo Žodžio; praktikuoti Biblijos „Lectio divina“, tai yra skaitymą susietą su malda; leisti, kad mus stebintų nesenstančio ir niekados neišsenkančio Dievo Žodžio naujumas; įveikti mūsų kurtumą tiems žodžiams, kurie nesiderina su mūsų nuomonėmis ir išankstiniais nusistatymais; klausytis ir gilintis į palikimą tų, kurie prieš mus klausėsi Dievo Žodžio, idant išmoktume skaityti Bibliją neatsiribodami nuo tos ilgos ir turtingos klausymosi tradicijos. Tai yra kelias, vedantis į vienybę tikėjimo, kuris yra atsakas į mūsų klausomą Dievo Žodį.

Kas klausosi Dievo Žodžio, tas jį privalo skelbti kitiems, niekad jo negirdėjusiems arba užmiršusiems ir palaidojusiems jį po savo kasdienių rūpesčių ar šio pasaulio vilnių pluta,- kalbėjo Šv. Tėvas. Turime savęs klausti: ar mes, krikščionys, netapome nebyliais? Ar kartais mums netrūksta drąsos skelbti ir liudyti, kaip skelbė ir liudijo tie, kurie matė kaip Jėzus pagydė kurčnebylį. Dabartiniam pasauliui reikia liudijimo; jis laukia, kad visų pirma krikščionys būtų liudytojai. Vienybės, žinoma, neįmanoma primesti; ja reikia dalintis, ji turi remtis dalijimusi vienu tikėjimu. Klausytis ir kalbėti – reiškia taip pat savo tikėjimo skelbimą. Tai pagrindinės ekumenizmo dimensijos. Privalome be paliovos melsti Dievo malonės pagalbos ir Šventosios Dvasios šviesos. Melskime, kad visi Kristaus mokiniai būtų viena, kad klausydamiesi Žodžio, galėtų duoti patikimą liudijimą mūsų laiko žmonėms. (jm)