Rytų krikščionių santykiai su katalikų Bažnyčia

Mons. Johan Bonny, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys, Vatikano dienraščiui „L‘Osservatore Romano“ skirtame straipsnyje apžvelgia senųjų Rytų krikščionių bendruomenių padėtį bei santykius su Katalikų Bažnyčia.

Anot mons. Johan Bonny, nežiūrint, kad per visus 2006 metus nuolatos matėme per televizijos laidas ir skaitėme laikraščiuose apie konfliktus Artimųjų Rytų regione, pokalbiuose apie šio regiono politinę, socialinę, kultūrinę ir religinę padėtį greičiausiai yra pamirštamos čia gyvenančios krikščionių bendruomenės. Daugelis Artimuosiuose Rytuose gyvenančių krikščionių jaučiasi lyg užsieniečiai, turintys leidimą gyventi, bei pamiršti Vakaruose gyvenančių tikėjimo brolių ir seserų, kurie net neįsivaizduoja su kokiais iššūkiais yra čia susiduriama. Visų pirma, tęsia mons. Bonny, nelengva gyventi kaip krikščionių bendruomenė, kur didžioji visuomenės dalis yra musulmoniška. Tuo labiau nėra lengva būti taikos skleidėjais ten, kur nesiliauja kartotis smurto atvejai. Straipsnio autorius mano, kad būtent tokiomis sąlygomis ekumenizmas turi ypatingai didelę reikšmę. Pavyzdžiui, Artimųjų Rytų Bažnyčių taryba ėmėsi įvairiausių priemonių skatinant bendradarbiavimą socialinėje ir šeimos srityse tarp visų krikščionių bendruomenių ir Bažnyčių.

Kalbant apie ekumeninį dialogą su Rytų Bažnyčiomis, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys mons. Bonny primena praėjusių metų pradžioje Armėnijoje įvykusį trečiąjį ekumeninį susitikimą. Šiame susitikime dalyvavo po 7 atstovus iš kiekvienos pusės, taip atstovaujančius įvairioms tradicijoms, esančioms tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčiose. Nuo pat Tarptautinės bendros ekumeninio dialogo tarp Katalikų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčių komisijos gyvavimo pradžios, tai yra nuo 2003 m., iš pradžių buvo kartu svarstoma vyskupų apaštališkosios įpėdinystės tema, vėliau santykis tarp primato ir kolegialumo vykdant apaštališkąją tarnystę. Ir galiausiai, vietinių ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų reikšmė bei veikimas. Mons. Johan Bonny toliau rašo, kad, nežiūrint visų skirtumų, Katalikų ir Rytų Ortodoksų Bažnyčios išlaikė didelį bendrą ekleziologinį pirmykštės Bažnyčios bei laikotarpio iki skilimo paveldą. Būtent dialogas padėjo įvardinti šiuos bendrus elementus bei jų svarbą siekiant atkurti vienybę. Tačiau per amžius atsiradę doktrininei skirtumai dar turi būti analizuojami.

Galiausiai Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narys mons. Bonny pastebi, kad ne tik oficialus ekumeninis dialogas, bet taip pat ir įvairios ekumeninės ekspertų konferencijos ir susitikimai, kurių 2006 metais buvo suorganizuota gausiai, padeda įveikti dalinius įvykių bei Bažnyčių paveldo interpretavimus. (kl)