Lenkijos vyskupų laiškas dėl dvasininkų bendradarbiavimo su komunistų režimo saugumu.

Penktadienį Varšuvoje į neeilinį posėdį buvo susirinkusi Lenkijos vyskupų konferencija. Vyskupų susitikimo tikslas – aptarti padėtį susidariusią po pastarųjų savaičių ir dienų įvykių, kuomet spaudai paviešinus bendradarbiavimo su komunistinio režimo saugumo tarnybomis faktus atsistatydino Varšuvos arkivyskupu neseniai paskirtas vyskupas Stanislawas Wielgusas, o taip pat nustatyti aiškesnes kitų galimų panašių atvejų sprendimo gaires. Penktadienio posėdžio metu buvo parengtas vyskupų ganytojiškas laiškas, kuris sekmadienį bus skaitomas visose Lenkijos Bažnyčiose.

Pateikiame keletą šio laiško ištraukų:

„Giliai tikime, kad tiesa išvaduoja, nes pats Jėzus Kristus yra išvaduojančioji tiesa. Jau du tūkstančius metų Bažnyčia kovoja su nuodėme savo viduje ir pasaulyje, į kurį ji yra pasiųsta, nes nuodėmė degraduoja žmogų, deformuoja jame Dievo paveikslą ir panašumą. Bažnyčia to nedaro savo jėgomis, bet galia To, kuris vienintelis gali mus išvaduoti iš blogio. Dėl to kiekvieną Eucharistiją pradedame savo nuodėmingumo išpažinimu: „Prisipažįstu Visagaliam Dievui...“ Ir tai nėra tušti liturginės formulės žodžiai, bet rimta akistata su mūsų silpnumu ir neištikimybe gailestingojo Dievo akivaizdoje“.

„Kiekvienas, įvykdęs krikščioniškojo atsivertimo sąlygas, turi teisę sulaukti atleidimo ir gailestingumo bei būti iš naujo priimtas į Bažnyčios ir visuomenės bendriją. Žinome, kad daugelis tų, kurie kitados pasidavė nelaisvei, nutildė sąžinę ir pažeidė savo orumą, ilgais ištikimos tarnystės metais atsiteisė už aną savo silpnumą. Jie yra mūsų tikėjimo broliai ir seserys. Trokštame, kad Pelenų Trečiadienis, šių metų vasario 21-oji, būtų visų Lenkijos dvasininkų maldos ir atgailos diena. Visose mūsų vyskupijų bažnyčiose tebūna surengtos pamaldos, kuriose bus meldžiama Gailestingojo Dievo atleidimo už mūsų klaidas ir silpnybes skelbiant Evangeliją. Mes, dvasininkai, esame iš žmonių paimti, esame dalis visuomenės, kuriai visai reikia atsivertimo“.

„Lenkijos Bažnyčia privalo ne tik būti teisi Dievo akivaizdoje, bet taip pat turi tarpusavy susitaikyti. Nepakeisime praeities – nei tos, kuria didžiuojamės, nei tos, dėl kurios mums gėda. Tačiau Dievui padedant, taip galime viską paversti mūsų dabartimi ir ateitimi, kad Bažnyčios veide suspindėtų Kristaus jėga. Kreipiamės į visus Bažnyčios žmones, dvasininkus ir pasauliečius, ir prašome atlikti savo laikysenos totalitarizmo metu sąžinės sąskaitą. Nenorime brautis į žmogaus sąžinės šventovę, tačiau raginame padaryti viską kas įmanoma, idant būtų įvertinti visi faktai ir, jei reikia, pripažintos ir išpažintos kaltės“.

„Valdančiuosius ir parlamento narius raginame sudaryti tokias naudojimosi buvusių komunistinių laikų archyvine medžiaga sąlygas, kad nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės ir žeminamas žmogaus orumas, kad būtų galimybė įvertinti dokumentų atskleidžiamus faktus nešališkame teisme. Negalima taip pat užmiršti, kad tie dokumentai visų pirma kaltina pačius jų autorius“.

„Žiniasklaidos darbuotojų prašome neskelbti paviršutiniškų ir neapdarių nuosprendžių. Krikščioniška sąžinė ir žmogiškas jautrumas tepakužda jiems ką ir kokiu būdu skelbti viešumai, visuomet paisant pagarbos žmogaus orumui, teisės į gynybą ir į gerą vardą, taip pat ir po mirties. Kreipiamės į jaunąją kartą, nepatyrusią anos epochos, kurioje turėjo gyventi vyresni žmonės, kad stengtųsi pažinti sudėtingą ir sunkią tiesą apie anuos laikus. Nepaisant visų šešėlių, anais laikais gyvenusioms kartoms, taip pat ir dvasininkams, turime būti dėkingi už išsivadavimą iš mums primestos marksistinės ideologijos bei sovietinių politinio ir visuomeninio gyvenimo modelių.“

„Lenkijos Bažnyčia visuomet buvo su tauta, dalijosi jos likimu, ypač tamsiausiais mūsų istorijos metais. Šio fakto nesumenkins į dienos šviesą po metų ištraukiamos žinios apie kai kurių jos narių, taip pat ir dvasininkų, silpnumą ir neištikimybę. Dabartinis metas visiems tebūna apsivalymo ir susitaikinimo, pažeisto teisingumo atkūrimo ir pasitikėjimo bei vilties atgavimo metas. Visų pirma jis tebūnie maldos metas, o taip pat tikėjimo, jog Istorijos Viešpats yra su mumis net ir painiausiuose reikaluose“.

„Pasitikėdami Evangelijos jėga, norime tęsti jau pradėtus darbus, kuriais siekiama patikrinti visas archyvines bylas, liečiančias mus pačius ir visus dvasininkus“. (jm)