Antrasis eilinis sekmadienis

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. (Jn 2, 1-12).

BŪTINA IR REIKALINGA

Pirmuoju Jono evangelijoje aprašytu stebuklu Jėzus suteikia žmonėms ne tai, kas būtina, bet tai, kas, atrodytų net nelabai reikalinga. Juk iš tiesų Evangelija pasakoja ne apie duoną, bet apie vyną, priedo dar skirtą jau gerokai įgėrusiems žmonėms.

Palikę nuošalyje samprotavimus apie alkoholio naudą ar žalą, iš karto pasistenkime suvokti pagrindinę šiuo stebuklu duotą pamoką: Kristaus atneštas išganymas yra teikiamas visiškai neskaičiuojant, ar žmogus yra vertas, ar ne šios dovanos. Ypač Dievo meilė, parodyta Kristuje, yra niekuo nemotyvuojama, bet dovanojama pasauliui.

Tai reiškia, kad ir mūsų meilė artimui, kaip atsakas į Dievo meilę, irgi turi būti pažymėta tuo pačiu ženklu. Sakyčiau, jog kiekvienas krikščionis, darydamas gerus darbus, turi išmokti peržengti dirbtinę užtvarą ir nebeskaičiuoti, kas yra būtina, o ko, rodos, jau būtų perdaug.

Pasinaudojant evangeliniu aprašymu, galima būtų pasakyti, jog teisingumas gali užtikrinti, kad kiekvienas, sėdintis prie stalo turėtų priešais save pilną lėkštę. Krikščionis nesustos čia. Jis pasirūpins, kad pakaktų taip pat ir iš pirmo žvilgsnio “nereikalingo” vyno, be kurio pritrūktų gyvenimo džiaugsmo.

Kartais ir tie dalykai gali tapti būtinais.

Vargšui kartais taip pat reikalingas malonus žodis pirmiau, nei duosime jam sriubos lėkštę, o miela šypsena tarsi palengvina karčią būtinybę priimti išmaldą iš svetimo žmogaus rankų. Ir pačiam menkiausiam norisi dėmesio, savo vertybės suvokimo, o ne vien tarsi prievarta siūlomos užuojautos.

Banali, biurokratiškai atliekama pareiga, apsiribojanti tik tuo, kas būtina, praktiškai neturi nieko bendro su meile. Neįmanoma mylėti, visiškai apribojus savo fantaziją, neįmanoma daryti gera vien tik atsiliepiant į poreikius.

Esu įsitikinęs, kad krikščionims yra skirtas uždavinys pasauliui duoti tai, ko trūksta ant jo stalo. Jis privalo pasiūlyti visa, ko pritrūko mūsų banaliai ir sočiai civilizacijai.

Dabartinis pasaulis labai didžiuojasi savo pasiekimais, apibūdina save, kaip į pažangos aukštumas iškopusią visuomenę.

Daryti pažangą, reiškia: eiti pirmyn, skubėti, stengtis kuo greičiau įveikti atstumus, ir visi žmonės yra apimti šio karštligiško ritmo. Dabartinis žmogus skuba, pernelyg skuba, yra apimtas greičio manijos.

Deja savo skubėjime jis pamiršo labai daug svarbių dalykų: Dievą, maldą, mąstymą, dėmesį kitam. Netgi ir savo dvasingumą jis išbarstė pakelyje. Vienas teologas yra pasakęs, kad šiuolaikiniame pasaulyje atsirado nauja ateizmo rūšis, kurią būtų galimą pavadinti “pilno pilvo ateizmu”. Jo apimtas žmogus Dievą atmeta ne dėl kažkokių protu svarstomų priežasčių, bet todėl, kad būdamas, rodos, viskuo patenkintas, nebesupranta, kam jam Dievas apskritai reikalingas.

Pamiršęs Dievą, žmogus galiausiai pamiršo ir pats save, prarado savo asmeniškumą, galų gale netgi pamiršęs, kur ir kodėl jis taip skuba.

Žmogui labiausiai trūksta pačių esmingiausių dalykų.

Jam reikia ne pinigų, nors jų trūkumu, atrodytų, nusiskundžia visi, net ir patys turtingiausi.

Jam kaip tik pirmiausia reikia to, ko jokie pinigai duoti negali.

Jei žinome, kad šiuolaikinis žmogus nesupranta, ką prarado, jei net nejaučia to poreikio ir beviltiškai pasidavė, krikščionis savo gyvenimu privalo sukelti ilgesį ir troškimą atgauti tai, ko šis neteko.

Duoti pasauliui kiek daugiau, nei to reikalauja teisingumas…

Ar mes tai sugebėsime?

Ar mokėsime, kaip Marija, pastebėti, ko trūksta žmogui?

(Mons. Adolfas Grušas)