2007-01-06 12:40:45

Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)


Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)

IEŠKANTI ŠIRDIS

Rytų Bažnyčių liturgijoje Viešpaties Apsireiškimo šventė vadinama šviesos švente.

Galbūt, šiam pavadinimui turėjo įtakos pranašo Izaijo žodžiai, girdimi pirmajame šios iškilmės Mišių skaitinyje: Kelkis, nušviski, Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina, ir Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi.

Deja, skaitant Evangelijos ištrauką, pasakojančią apie tuos stebėtinus įvykius tenka tik liūdnai konstatuoti: Jėzaus ieškantys išminčiai anaiptol nerado Jeruzalėje tos pranašo liudytos šviesos.

Jeruzalėje jie rado sąmyšį, rado karalių, išsigandusį ir nesugebantį suvaldyti jam netikėtos situacijos, drebantį, kad gali netekti sosto.

Ten jie rado vyriausiuosius kunigus, Rašto aiškintojus, kuriems pakako tik knygų, dokumentų ir iškilmingų pareiškimų. Gaila, bet jie taip ir nesugebėjo atpažinti To, kuris įprasmina jų skaitomus tekstus ir drauge parodo, kokie nesupratingi yra patys Rašto aiškintojai, nes šiuo atveju reikia ne žinoti, bet “eiti ir pamatyti”.

Visų laikų Rašto aiškintojai, tarnaudami karaliui, pateikia saugius, konkrečius atsakymus, tikėdamiesi jais užčiaupti burną visiems ieškotojams ir supančioti jų kojas.

Tačiau tie “protingi”, daugiau ar mažiau “šventi” žodžiai stringa gerklėje. Jie užmerkia akis, vietoj to, kad plačiai jas atvertų ir leistų pažinti Dievo stebuklus. Tokie žodžiai turi galios užgesinti šviesą, kurią mūsų sieloje įžiebė Kalėdų žvaigždė, vietoje to, kad leistų jai suspindėti mumyse.

Visų laikų Rašto aiškintojai bei valdytojai mano, kad tik jie sugeba ir turi galią pasakyti ką nors teisingo ir visų pripažįstamo apie Kristų, todėl norėtų priversti nutilti visus kitus. Tiesa, jiems tenka surasti vis naujų žodžių, kol galiausiai pasirodo, kad kartojama vis tas pat.

Rašto aiškintojai parodo, kad jie nesugeba pajudėti iš savo vietos, apsiriboję savo pačių žinojimu, kuris taip ir netampa pranašišku ženklu. Jie taip ir nesugeba suprasti tų, kurie stengiasi eiti pirmyn, ieškoti, praplėsti savo širdies ribas.

Rašto aiškintojai kartoja jau išmoktą pamoką, tačiau pasirodo esą nejautrūs gyvam žodžiui, neleidžia, kad juos paliestų gyva Dievo Žodžio šviesa…

Kristaus ieškantys išminčiai tampa tikru kontrastu jiems. Išminčiai nedvejojo ir leidosi kelionėn, kad surastų, išmoktų kažko naujo, įsileistų į širdį Dievą. Jų turima kultūrinė patirtis jiems netapo kliūtimi ar apsauga prieš tai, ko jie dar nesupranta. Priešingai: jie tapo savotiškai pažeidžiami, ir pakako mažo ženklo, sukėlusio nerimą širdyje, kad paragintų juos ieškoti gimusio Karaliaus. Jie nemėgino ieškoti Gyvojo Dievo senose knygose tarp bibliotekų sienų. Neveltui išminčiai vadinami ne tikrumo saugotojais, bet ieškotojais, žmonėmis, gyvenančiais troškimu ir viltimi. Jie visiškai nesiekia ką nors ko nors pamokyti. Juk ir dėl to jie negrįžo pas Erodą, kad papasakotų jam apie atrastą kūdikį.

Juk kiekvienas Dievo ieško pats, ir ta vieta, kuri tampa pasaulio centru, anaiptol nebėra Jeruzalė. Ne Jeruzalė yra pasaulio centras. Ne Jeruzalė yra šventasis miestas. Pasaulio centras yra Kristus. Visa žemė yra “šventa vieta” nes į ją atėjo Dievas, o šventovė – tai žmogaus širdis: ieškanti, besitikinti, besiilginti Dievo.

Ar ne per retai mes būname toje šventovėje?…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.