Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę
išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius?
Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs,
karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius
kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis
vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs
išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas
į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man,
kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, iminčiai leidosi
kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo
ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į
namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino.
Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir
miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
(Mt 2,1-12)
IEŠKANTI ŠIRDIS
Rytų
Bažnyčių liturgijoje Viešpaties Apsireiškimo šventė vadinama šviesos švente.
Galbūt,
šiam pavadinimui turėjo įtakos pranašo Izaijo žodžiai, girdimi pirmajame šios iškilmės
Mišių skaitinyje: Kelkis, nušviski, Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina, ir Viešpaties
šlovė ant tavęs suspindi.
Deja, skaitant Evangelijos ištrauką, pasakojančią
apie tuos stebėtinus įvykius tenka tik liūdnai konstatuoti: Jėzaus ieškantys išminčiai
anaiptol nerado Jeruzalėje tos pranašo liudytos šviesos.
Jeruzalėje jie rado
sąmyšį, rado karalių, išsigandusį ir nesugebantį suvaldyti jam netikėtos situacijos,
drebantį, kad gali netekti sosto.
Ten jie rado vyriausiuosius kunigus, Rašto
aiškintojus, kuriems pakako tik knygų, dokumentų ir iškilmingų pareiškimų. Gaila,
bet jie taip ir nesugebėjo atpažinti To, kuris įprasmina jų skaitomus tekstus ir drauge
parodo, kokie nesupratingi yra patys Rašto aiškintojai, nes šiuo atveju reikia ne
žinoti, bet “eiti ir pamatyti”.
Visų laikų Rašto aiškintojai, tarnaudami karaliui,
pateikia saugius, konkrečius atsakymus, tikėdamiesi jais užčiaupti burną visiems ieškotojams
ir supančioti jų kojas.
Tačiau tie “protingi”, daugiau ar mažiau “šventi” žodžiai
stringa gerklėje. Jie užmerkia akis, vietoj to, kad plačiai jas atvertų ir leistų
pažinti Dievo stebuklus. Tokie žodžiai turi galios užgesinti šviesą, kurią mūsų sieloje
įžiebė Kalėdų žvaigždė, vietoje to, kad leistų jai suspindėti mumyse.
Visų
laikų Rašto aiškintojai bei valdytojai mano, kad tik jie sugeba ir turi galią pasakyti
ką nors teisingo ir visų pripažįstamo apie Kristų, todėl norėtų priversti nutilti
visus kitus. Tiesa, jiems tenka surasti vis naujų žodžių, kol galiausiai pasirodo,
kad kartojama vis tas pat.
Rašto aiškintojai parodo, kad jie nesugeba pajudėti
iš savo vietos, apsiriboję savo pačių žinojimu, kuris taip ir netampa pranašišku ženklu.
Jie taip ir nesugeba suprasti tų, kurie stengiasi eiti pirmyn, ieškoti, praplėsti
savo širdies ribas.
Rašto aiškintojai kartoja jau išmoktą pamoką, tačiau pasirodo
esą nejautrūs gyvam žodžiui, neleidžia, kad juos paliestų gyva Dievo Žodžio šviesa…
Kristaus
ieškantys išminčiai tampa tikru kontrastu jiems. Išminčiai nedvejojo ir leidosi kelionėn,
kad surastų, išmoktų kažko naujo, įsileistų į širdį Dievą. Jų turima kultūrinė patirtis
jiems netapo kliūtimi ar apsauga prieš tai, ko jie dar nesupranta. Priešingai: jie
tapo savotiškai pažeidžiami, ir pakako mažo ženklo, sukėlusio nerimą širdyje, kad
paragintų juos ieškoti gimusio Karaliaus. Jie nemėgino ieškoti Gyvojo Dievo senose
knygose tarp bibliotekų sienų. Neveltui išminčiai vadinami ne tikrumo saugotojais,
bet ieškotojais, žmonėmis, gyvenančiais troškimu ir viltimi. Jie visiškai nesiekia
ką nors ko nors pamokyti. Juk ir dėl to jie negrįžo pas Erodą, kad papasakotų jam
apie atrastą kūdikį.
Juk kiekvienas Dievo ieško pats, ir ta vieta, kuri tampa
pasaulio centru, anaiptol nebėra Jeruzalė. Ne Jeruzalė yra pasaulio centras. Ne Jeruzalė
yra šventasis miestas. Pasaulio centras yra Kristus. Visa žemė yra “šventa vieta”
nes į ją atėjo Dievas, o šventovė – tai žmogaus širdis: ieškanti, besitikinti, besiilginti
Dievo.