Popiežiaus sveikinimas lietuviams: „Linksmų šventų Kalėdų“!
Kalbos prieš
palaiminimą „Urbi et Orbi“ vertimas:
„Salvator noster natus est in mundo“.
„Mūsų Išganytojas gimė pasaulyje!“ Šią naktį dar kartą mūsų Bažnyčiose girdėjome
šią žinią, kuri, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išsaugojo
nepaliestą savo naujumą. Tai dangiškoji žinia, raginanti mus nebijoti, nes ji
„skelbia didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“ (Lk 2, 10). Tai vilties žinia,
skelbianti, kad tą naktį, daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, „Dovydo mieste gimė
Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Tąkart piemenims, nakvojusiems
kalvotose Betliejaus apylinkėse, o šiandien mums, dabartinio pasaulio gyventojams,
Kalėdų Angelas kartoja: „Gimė Išganytojas! Jums gimė! Eikite jo pagarbinti!“
Bet
ar Išganytojas dar svarbus ir suprantamas trečiojo tūkstantmečio žmogui? Ar dar reikia
Išganytojo žmogui, kuris pasiekęs Mėnulį ir Marsą, ruošiasi užkariauti visą visatą;
žmogui, kuris nepaisydamas jokių ribų išnaršė gamtos slėpinius ir netgi sugeba perskaityti
įstabiuosius žmogaus genomo kodus? Ar reikia Išganytojo žmogui,
kuris išrado interaktyvią komunikaciją ir plaukioja virtualiame
interneto vandenyne, kuris naujausių ir pažangiausių technologijų dėka jau pavertė
Žemę, mūsų didžiuosius bendrus namus, mažuoju globaliniu kaimu? Šis dvidešimt pirmojo
amžiaus žmogus jaučiasi esąs drąsus ir nepriklausomas savo likimo kūrėjas, entuziastingas
neginčijamų laimėjimų gamintojas.
Atrodo, bet taip
nėra. Šiais pertekliaus ir nežaboto konsumizmo laikais žmonės dar miršta išbado ir troškulio, miršta dėl ligų ir dėl skurdo. Žmonės dar kenčia vergystę,
yra išnaudojami ir žeidžiamas jų orumas, dar tampa rasinės ir religinės neapykantos
aukomis, kenčia dėl netolerancijos ir diskriminacijos, politinę priespaudą,
fizinius ir moralinius kankinimus, negali laisvai išpažinti savo tikėjimo. Šiais
laikais, kai visi šaukiasi pažangos, kai skelbia solidarumą ir
taiką visiems, daug žmonių savo kūnuose,taip pat savo
artimųjų, ypač vaikų, mato ginklų naudojimo, terorizmo ir kitokio smurto žaizdas.
O ką ir besakyti apie tuos, kurie praradę viltį, yra verčiami palikti savo namus,
savo gimtąją šalį, ir svetur ieškoti žmogaus vertų gyvenimo sąlygų? Kaip padėti tiems,
kuriuos apgavo pigios laimės pranašai, nesugebantiems užmegzti pastovių bendravimo
ryšių ir prisiimti atsakomybės už savo dabartį ir ateitį, kurie yra patekę į vienatvės
tunelį ir tapę alkoholio ar narkotikų vergais? Ką galvoti apie tuos, kurie renkasi
mirtį, manydami, kad šlovina gyvenimą?
Argi galime
negirdėti, kad šita džiūgaujanti ir kartu viltį praradusi žmonija garsiai šaukiasi
pagalbos? Šiandien Kalėdos. Šiandien ateina į pasaulį „tikroji šviesa, kuri apšviečia
kiekvieną žmogų“ (Jn 1,9). „Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų“
(Jn 1, 14), skelbia evangelistas Jonas. Šiandien, būtent šiandien, Kristus vėl ateina
„pas savuosius“ ir kas jį priima, tampa Dievo vaikais. Kristus mus suteikia galimybę
regėti Dievo šlovę ir džiaugtis ta Meile, kuri Betliejuje mums tapo kūnu. Šiandien,
taip pat ir šiandien, „mūsų Išganytojas gimė pasaulyje“, nes jis žino, kad mums jo
reikia. Nepaisant įvairios pažangos, žmogus liko toks, koks visada buvo – su savo
laisve tarp gėrio ir blogio, tarp gyvybės ir mirties. Ir būtent jis savo viduje, kurį
Biblija vadina „širdimi“, jis visąlaik trokšta būti „išgelbėtas“. Dabartiniais postmoderniaisiais
laikais jam turbūt dar labiau reikia Išganytojo, nes sudėtingesne tapo visuomenė,
kurioje žmogus gyvena, ir didesni pavojai gresia jo asmeniniam ir moraliniam integralumui.
Kas gi kitas gali jį apginti, jei ne Tasai, kuris taip labai myli, kad net savo vienatinį
Sūnų, pasaulio Išganytoją, paaukoja ant kryžiaus?
„Salvator
noster“, Kristus yra ir šiuolaikinio žmogaus Išganytojas. Kas įtikinamai skelbs
šią vilties žinią visame pasaulyje? Kas stengsi, kad būtų pripažįstama, ginama ir
ugdoma, kiekvieno vyro ir moters orumą gerbianti integrali žmogaus
asmens gerovė, kuri taip pat yra ir taikos sąlyga? Kas padės suprasti, kad
gera valia, protingumu ir nuosaikumu yra įmanoma išvengti didėjančių nesutarimų, o
taip pat teisingai juos išspręsti? Labai susirūpinęs šią šventės dieną galvoju apie
Artimuosius Rytus, slegiamus daugybės rimtų krizių ir konfliktų, ir linkiu, kad atsivertų
teisingos ir pastovios taikos perspektyvos, gerbiančios to regiono tautų neginčijamas
teises. Į Betliejaus dieviškojo Kūdikio rankas sudedu izraeliečių ir palestiniečių
dialogo atnaujinimo ženklus, matytus šiomis dienomis, ir viltį, jog dialogas bus tęsiamas.
Tikiu, kad išliks gyvas ir vystysis, tiek daug aukų, materialinių
nuostolių ir netikrumo patyręs demokratiškas Libanas, kad jis bus atviras kultūrų
ir religijų dialogui. Kreipiuosi į visus, kieno rankose yra Irako likimas,
kad liautųsi šalį kraujyje paskandinęs smurtas ir kad kiekvienam piliečiui būtų garantuotos
normalaus gyvenimo sąlygos. Meldžiu Dievą, kad kovojantieji Šri Lankoje išgirstų šalies
gyventojų troškimą sulaukti broliškos ir solidarios ateities; kad Darfure ir kitur
Afrikoje pasibaigtų brolžudiški konfliktai ir kuo greičiau būtų užgydytos to žemyno
kūne kraujuojančios žaizdos, kad sustiprėtų susitaikinimo, demokratijos ir pažangos
kūrimo procesas. Dieviškasis Vaikelis, Taikos Kunigaikštis, ir Europoje, ir Lotynų
Amerikoje, teužgesina visus įtampos židinius, keliančius pavojų pasaulio ateičiai.
„Salvator
noster“: tai yra mūsų viltis, tai žinia, kurią Bažnyčia skelbia šių metų Kalėdų dieną.
Vatikano II Susirinkimas primena, kad Dievo Sūnus, įsikūnijimu
tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi (GS 22). Dėl to, kaip sakė popiežius šventasis
Leonas Didysis, Galvos gimimo šventė yra ir viso kūno gimimo šventė. Betliejuje gimė
krikščioniška tauta, mistinis Kristaus kūnas, kurio visus narius tarpusavy sieja visiškas
solidarumas. Mūsų Išganytojas gimė visiems. Turime jį skelbti ne tik žodžiais, bet
taip pat visu savo gyvenimu, mūsų bendruomenės turi pasauliui duoti vienybės ir atvirumo,
brolybės ir atlaidumo, vieni kitų priėmimo ir tarnavimo vieni kitiems, tiesos, teisingumo
ir meilės liudijimą.
Kristaus išgelbėta bendruomenė.
Tokia yra esmės Bažnyčios, kurią maitina Kristaus Žodis ir Eucharistinis Kūnas. Tik
atrasdama gautas dovanas, Bažnyčia gali visiems liudyti Kristų Išganytoją. Tai ji
daro aistringai ir entuziastingai, gerbdama visas kultūrines ir religines tradicijas.
Tai ji dar su džiaugsmu, žinodama, kad Tasai, kurį ji skelbia, nesumenkina nieko kas
yra tikrai žmoniška, bet visa išaukština ir sukilnina. Kristus mūsų
neišvaduoja iš mūsojo žmogiškumo, bet išvaduoja
per žmogiškumą. Kristus mūsų neišvaduoja iš pasaulio, bet jis atėjo į pasaulį, kad
per jį pasaulis būtų išgelbėtas. (Jn 3, 17).
Brangieji
broliai ir seserys, kur jūs bebūtumėte, jus visus tepasiekia džiaugsmo ir vilties
žinia: Dievas tapo žmogui Jėzuje Kristuje, gimė iš Mergelės Marijos ir šiandien atgimsta
Bažnyčioje. Jis visiems atneša Dangaus Tėvo meilę. Jis yra pasaulio Išganytojas. Nebijokite,
atverkite jam širdis, priimkite jį, kad visi džiaugtumės jo meilės ir taikos
karalyste. Džiugių Kalėdų!(jm)