Buvęs JTO generalinis sekretorius: 5 išmoktos pamokos

Praėjusių metų spalio 9 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Saugumo taryba generalinei asamblėjai pateikė Ban Ki-moon, tuomet Pietų Korėjos užsienio reikalų ir prekybos ministro, kandidatūrą į Jungtinių Tautų aukščiausios pareigybės – generalinio sekretoriaus – postą.

Ban Ki-moon gruodžio 14 dieną davė oficialią priesaiką ir nuo šių metų sausio 1 dienos pakeitė ankstesnįjį Jungtinių Tautų Organizacijos generalinį sekretorių Kofi Annan, kuris vadovavo šiai milžiniškai organizacijai net dvi kadencijas, 10 metų laikotarpiu.

Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“ savo vedamajame straipsnyje išspausdino išeinančiojo generalinio sekretoriaus straipsnį apie penkias išmoktas pamokas užimant tokį atsakingą ir tokį visame pasaulyje matomą postą. Anot Kofi Annan, jis tiki, kad šias pamokas turėtų išmokti ir visa tarptautinė bendruomenė, susidurianti su XXI amžiaus iššūkiais.

Pirmoji pamoka. Dabarties pasaulyje mes esame visi atsakingi už mūsų bendrą saugumą. Jokia tauta, susidurdama su tokiais pavojais, kaip branduolinis ginklas, klimato pasikeitimas, pasaulinės epidemijos ar tarptautinis terorizmas, negali užtikrinti savo saugumo bandydama primest savo valią kitoms tautoms. Tiktais dirbant ne tik dėl savęs, bet dėl visų galima užtikrinti ilgalaikį saugumą ne tik mūsų laikų, bet ir ateities kartoms.

O konkrečiai tai reiškia, kad tarptautinė bendruomenė turi apsaugoti žmones pasaulyje nuo genocido, nuo karo nusikaltimų, nuo etninių valymų ir panašių dalykų. Iškilus tokioms situacijoms, ji turi pasinaudoti politinio ir ekonominio spaudimo priemonėmis, paskutinėje vietoje – karine intervencija.

Antroji pamoka. Mes visi esame atsakingi už mūsų gerovę ir todėl solidarumas yra kiekvienos visuomenės stabilumo faktorius. Yra mažai realistiška galvot, kad keletas dar ilgai gaus milžiniškus pelnus, kai milijardai gyvena nepakenčiamame skurde.

Trečioji pamoka. Saugumas ir gerovė priklauso nuo pagarbos žmogaus teisėms ir nuo teisinės valstybės. Yra teisingai pripažįstamas įvairių bendruomenių kultūrinis skirtingumas, bet jei norime, kad tos bendruomenės sugyventų taikoje, tada turime pripažinti ir tai, kas jas vienija – bendrą žmogystę ir bendrą poreikį, kad jų orumas ir teisės būtų apgintos įstatymo.

Pagarba žmogaus teisėms ir teisinė valstybė taip pat yra pamatinis vystimosi faktorius. Be pamatinių teisių apsaugos, be įstatymų stabilus ekonominis vystimasis vargiai įsivaizduojamas. Kas norės investuoti, jei jo investicijos nebus apsaugoto nuo elementaraus pasisavinimo? Realus teisių užtikrinimas ir apsaugojimas yra valstybei tenkantis uždavinys.

Ketvirtoji pamoka. Dėl anksčiau pasakytų dalykų vyriausybės turi būti atsakingos už savo veiksmus tiek savo valstybėje, tiek tarptautinėje scenoje. Kiekviena valstybė turi atsiskaityti už tuos savo veiksmus, kurie paliečia visus. Tai tinka ypač didžiosioms ir galingosioms valstybėms. Juk jų sprendimų poveikis daug didesnis nei mažų ir neturtingų šalių. Be to, galingųjų valstybių sprendimai priklauso ne nuo kitų valstybių, o tiktai nuo jose gyvenančių visuomenių. Štai dėl šių priežasčių išskirtinė atsakomybė ir tenka galingųjų valstybių institucijos ir jų visuomenėms.

Galingosios valstybės negali ignoruoti silpnesniųjų interesų. Jos turi paisyti visų interesų. Panašiai šiandien jos negali pačios vienos spręsti pasaulio problemų Joms reikia įvairiausių asociacijų – valstybių, organizacijų, institucijų – paramos.

Tačiau kokiu būdu valstybės gali konkrečiai ir realistiškai būti atskaitingos viena kitai? Tik per tarptautines ir daugiašales institucijas. Iš čia penktoji, paskutinė pamoka: tarptautinės institucijos turi būti organizuotos teisingai ir demokratiškai, suteikiant galimybę ir neturtingam įtakoti turtingojo sprendimus.

Todėl neturtingosios valstybės turėtų turėti daugiau nei iki šiol įtakos tarptautinėse finansinėse organizacijose, kurių sprendimai gali nulemti daugybės žmonių gyvenimą arba mirtį.

JTO Saugumo taryba turi būti papildyta naujais nuolatiniais nariais, nes dabartinė jos sudėtis atspindi 1945 metų pasaulio realybę, kuri visiškai skiriasi nuo dabartinės. Saugumo taryba įtakoja trapią globalinio saugumo sistemą, todėl negalima leisti jai tapti nacionalinių interesų išraiška.

Šiandien kaip niekad žmonijai reikia globalinės ir veikiančios sistemos. Patirtis nuolatos parodo, kad jei valstybės yra susiskaldžiusios, tada sistema veikia blogai. Tačiau kai jos vieningos ir turi aiškią bendrą viziją – tada veikia daug geriau. Šito turi siekti planetos atsakingieji ir tautos. (rk)