Pirmoji naujais metais Popiežiaus bendroji audiencija
Apaštalas Jonas, tarsi visų laikų žmonių vardu, sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo
mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais!“ (1 Jn 3,1). Betliejaus Kūdikyje kiekvienas
žmogus atranda mums dovanojamą Dievą meilę; Kalėdų šviesa mums apreiškia begalinį
Dievo gerumą. Dangiškas Tėvas per Jėzų užmezgė su mumis visiškai naują ryšį: per Sūnų
ir mes tapome jo vaikais. Jonas pabrėžia, kad mes ne tik vadinamės Dievo vaikais,
bet ir jais esame (1 Jn 3,1): esame ne tik Dievo kūriniai, bet vaikai. Mes priklausome
šeimai, kurios Tėvas yra Dievas. Jo Vienatinis Sūnus apsigyveno tarp mūsų, tapo vienu
iš mūsų, kad visi žmonės būtų suburti į vieną šeimą, į Dievo šeimą. Jis atėjo pas
mus, kad mums parodytų tikrą Tėvo veidą. Ir kai mes šiandien sakome „Dievas“, mes
kalbame ne apie kažkokią tik iš tolo pažįstamą tikrovę. Mes pažįstame Dievo veidą,
žinome koks jis yra. Tai veidas Sūnaus, kuris atėjo pas mus, kad žemę priartintų prie
dangaus. Šv. Jonas sako: „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus
pamilo“ (1 Jn 4,10). „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4,19).
Kalėdų
džiaugsmas neturi mums leisti užmiršti blogio slėpinio („mysterium iniquitatis“),
tamsybių jėgos, kuri bando temdyti dieviškąją šviesą ir su kuria, deja, susiduriame
kiekvieną dieną. Pastarosiomis švenčių dienomis nekartą girdėtame Evangelijos prologe
šv. Jonas sako: „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5). Kaip praeityje,
taip ir šiandien, regime įvairiais būdais besireiškiančią Kristaus atmetimo dramą.
Šiuolaikinės Dievo atmetimo formos yra galbūt netgi rafinuotesnės ir pavojingesnės:
nuo griežto atmetimo iki abejingumo, nuo scientistinio ateizmo iki sumoderninto ar
supostmoderninto Jėzaus vaizdavimo. Jėzus įvairiai vaizduojamas tarsi būtų paprastas
savo laikmečio žmogus, visiškai nudievintas, arba taip labai idealizuojamas, tarsi
jis būtų koks pasakos personažas.
Tačiau Jėzus, istorinis Jėzus, yra tikras
Dievas ir tikras žmogus ir jis nepaliauja visiems žmonėms siūlyti savosios Evangelijos,
nors ir žinodamas, jog, kaip išpranašavo senelis Simeonas, „jis bus prieštaravimo
ženklas... kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34-35). Iš tiesų,
tik prakartėlėje gulintis Kūdikis žino tikrą gyvybės paslaptį. Dėl to jis prašo, kad
mes jį priimtume, kad duotume jam vietos mūsų širdyse, mūsų namuose, mūsų miestuose
ir mūsų visuomenėse. Mintyse ir širdyje skamba Jono Evangelijos prologo žodžiai: „Visiems,
kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Stenkimės būti priimančiaisiais.
Jo akivaizdoje negalime būti abejingi. Ir mes turime nuolat užimti poziciją. Koks
mūsų atsakymas? Kaip jį priimame? Mums padeda paprastųjų Betliejaus piemenų ir ieškančiųjų
trijų išminčių pavyzdys. Jie seka žvaigždę, jie ieško Dievo ženklų. Pavyzdžiu mums
tebūna Marijos klusnumas ir Juozapo apdairumas. Du tūkstančiais krikščioniškos istorijos
metų yra kupini ir kitų pavyzdžių – vyrų ir moterų, jaunų ir subrendusių, vaikų ir
pagyvenusių žmonių, kurie tikėjo Kalėdų slėpiniu, priėmė Emanuelį ir jis tapo jų gyvenimo
šviesa ir viltimi. Jėzaus gimimu Betliejuje į pasaulį atnešta meilė, visus ją priimančius
žmones susieja tarpusavy pastoviais bičiulystės ir brolybės ryšiais.
Brangūs
broliai ir seserys, pradėdami šiuos naujuosius metus iš naujo pasiryžkime atverti
Kristui savo protus ir širdis, nuoširdžiai pažadėkime gyventi kaip tikri jo bičiuliai.
Šitaip tapsime jo išganymo bendradarbiais ir liudytojais džiaugsmo, kurį jis mums
dovanoja, kad mes jį skleistume aplink save. Tepadeda mums Marija atverti širdis Emanueliui,
kuris priėmė mūsų varganą ir nepatvarų kūną, norėdamas su mumis dalintis žemės kelionės
sunkumais. Tačiau su Jėzumi tas sunkus keliavimas tampa džiaugsmo kelione. Eime kartu
su Jėzumi, keliaukime su Juo, ir šitaip naujieji metai bus geri ir laimingi. (jm)