Pirmųjų Švč. Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmės mišparų homilija

Sekmadienio vakare popiežius Benediktas XVI šv. Petro bazilikoje vadovavo pirmiesiems Šventosios Marijos, Dievo Motinos iškilmės mišparams. Jų metu taip pat buvo sugiedotas iškilmingas Dievo pašlovinimo himnas „Te Deum Laudamus – Tave, Dieve, garbiname“, kuriuo padėkota už praėjusius 2006 metus.

Savo homilijoje Šventasis Tėvas mišparuose dalyvaujantiems tikintiesiems pastebėjo, kad gruodžio 31 dieną sutampa dvi progos: viena vertus, baigiasi civiliniai metai, antra vertus, pradedama minėti Šventosios Marijos, Dievo Motinos iškilmė, užbaigianti Kalėdų aštuondienį. Pirmoji proga yra bendra visiems, antroji – tik tikintiesiems.

Mūsų laikais civilinių metų pabaiga tapo pasilinksminimo laiku, palydimu mažai tikėtinais palinkėjimais ir pasaulietiškais „ritualais“, kurie trumpam tarsi ištirpina realybę, ypač jos negatyvius aspektus. Krikščionių bendruomenės elgesys turėtų būti visai kitoms, ji turėtų persiimti Mergelės Marijos, žvelgiančios į ką tik gimusį ir viltį žmonijai nešantį kūdikį, jausmais.

Taigi, susikerta dvi laiko dimensijos, tiksliau, du skirtingi būdai išgyventi laiką. Iš vienos pusės, ritmingai besikartojantis saulės ciklas, iš kitos pusės – tai, ką Paulius vadino „laiko pilnatve“ (Gal 4,4). „Laiko pilnatvė“ yra tas laikas, kuriame žmonijos ir visatos istorija pasiekia aukščiausią tašką, kuriame, pasibaigus ir išsikildžius pažadų laikui, gimsta Dievo Sūnus. Tai ne kiekybinis, o kokybinis laikas, kuris visai istorijai suteikia galutinę ir pilną prasmę. Tai laikas, kuris yra virš erdvės ir kiekybiškai matuojamo laiko koordinačių. Ir būtent todėl mes, praėjus dviems tūkstančiams metų po Jėzaus gyvenimo įvykių, galime juos minėti tarsi vykstančius dabar ir būti jų liudytojais. Galime liudyti tai, kad Dievas dabar, nepastebimai ir „iš vidaus“, kaip kadaise Kristaus atėjimą, ruošia žmoniją antrajam Viešpaties atėjimui ir laikų pabaigai.

Grįždamas prie Dievo Motinos iškilmės temos, popiežius pabrėžė Marijos motinystės žmogiškumą, nes būtent iš jo išplaukia Kristaus žmogiškumas. Kristus negimė „per“ Mariją, Kristus gimė „iš“ Marijos, iš jos gavo kūną. Taigi, šitame, rodos, nelabai reikšmingame žodelyje „iš“ glūdi pamatinė tiesa – Kristus yra ne tik tikras Dievo Sūnus, bet taip pat tikras Marijos sūnus ir tikras žmogus. Štai todėl Marija gali bei turi būti vadinama „Dievo Motina“, graikiškai „Theotokos“. Šis titulas, nors vartotas gerokai anksčiau, dogmatiškai buvo apibrėžtas 431 metais Efese vykusiame visuotiniame Bažnyčios Susirinkime.

Kiekvieną sykį kalbėdami „Sveika Marija“, - sakė popiežius Benediktas, - kreipiamės į Mergelę „Dievo Motinos“ titulu prašydami jos melsti „už mus, nusidėjėlius“. Baigiantis metams vėl prašau jos užtarimo Romos miestui, Italijai, Europai ir visam pasauliui. Jos globai patikėkime ypač tuos, kuriems jau rodos niekas nebegali padėt ir suteikt taikos bei ramybės – tik Dievas, nes „Dievui viskas įmanoma“ (Lk 1,37). Todėl tai, kas paprastam žmogui atrodo neįmanoma, turinčiam tikėjimą yra įmanoma. Tad tepadeda mums Dievo Motina įgyti tvirtą tikėjimą, panašų į tą, koki turėjo ji pati: nuolankų ir tuo pat metu drąsų, kupiną vilties ir džiaugsmo, pilną tikrumo, kad Dievas mums visiems trokšta meilės ir gyvenimo. (rk)