Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė
kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas
pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties
Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu
Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir
Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs,
kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į
šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja,
Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
„Dabar gali, Valdove, kaip
buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo
Tavo išgelbėjimą,
kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims
apšviesti
ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina
stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai
Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo
ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio
širdžių mintys“.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės.
Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui
našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos,
tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu
priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę
visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.
(Lk 2, 22-40)
DIEVAS NAMUOSE
Minint Šventosios Šeimos šventę, Evangelijos
skaitiniai visuomet kalba apie vieną ar kitą įvykį iš Jėzaus kūdikystės ar vaikystės
metų, tačiau bet kuriuo atveju jie kalba apie santykį su Dievu, šventyklos aplankymą.
Atrodytų, kad tai savaime suprantama, tačiau pirmiausia tuo liturgijoje norima pabrėžti
vieną mintį: Jėzus, Dievas, įsikūnijęs žmogaus prigimtyje, savo žemiškąjį gyvenimą
neatskiriamai susiejo su gyvenimu šeimoje.
Didžiąją savo gyvenimo šioje žemėje
dalį Jis praleido namų aplinkoje, kur buvo auklėjamas pagal to meto tradicijas, kur
augo, mylėjo ir buvo mylimas, mokėsi, dirbo, priėmė visuomenės vertybes, tuo dar labiau
pabrėždamas, kokią didelę reikšmę šeima turi tautos ir visuomenės gyvenime.
Išganytojas
parodė dangiškojo Tėvo gailestingumą ne vien tik tada, kai, palikęs gimtuosius namus,
ėjo pas nusidėjėlius, vargšus, ligonius, bendravo su išalkusiomis miniomis, kad jas
pamaitintų duona ir Dievo žodžiu, ar rūpinosi suteikti dvasinės šviesos visiems, jos
besiilgintiems. Dar prieš savo viešąją veiklą Jis tuo gailestingumu dalijosi kuklioje
Marijos ir Juozapo namų aplinkoje. Dievas taip pat turi savo namus, ir tie namai –
tai šeimos aplinka, šventovė, kurioje galima jaustis saugiai, apsuptam pačių artimiausių
žmonių.
Deja, vis dažniau ir dažniau žmonių namai lieka tiktai vieta, kur kiekvienas
atskirai grįžta praleisti naktį arba užsidaryti savo kampe, rūpindamasis, kad jo niekas
nebeerzintų, nes mano tokiu būdu atgausiąs jėgas. Kažkaip nejučia prarandame suvokimą,
kad mūsų namai taip pat turi būti vieta, kur susitinkame Dievą, kur Dievas prisiliečia
prie mūsų kasdienybės.
Todėl sunku suprasti, kodėl šiais laikais, kai žmogus
“atranda” maldą ir tikėjimą, jis keliauja melstis į vienuolynus, rekolekcijų namus,
įsijungia į maldos grupę, bet praktiškai niekuomet nemėgina savo atradimu pasidalyti
su savo šeimos nariais.
Neaišku kodėl, gresiant kokiems nors nemalonumams,
degamos žvakelės bažnyčioje prie stebuklais garsėjančio paveikslo, prašoma paaukoti
Mišias, meldžiant sveikatos, siunčiamos aukos į vienuolynus, kad ten gyvenančios seserys
melstųsi ta intencija, bet praktiškai niekas nemėgina ieškoti pagalbos savo šeimos
narių tarpe.
Nesuprantama, kodėl žmonės, kilus šeimos krizei, iškilus nesutarimams
tarp vyro ir žmonos, nepamąsto, jog tai proga drauge pasimelsti, ir jei tai visiškai
nepanaikins kilusios krizės, viskas jau bus kiek kitaip.
Kažkodėl, kalbėdami
apie maldos vietą, mes galvojame apie bažnyčias, stebuklingas vietas, atlaidus, bet
pamirštame, jog pirmųjų krikščionių maldos vieta buvo jų pačių namai…
Daug
kas pasikeitė šių dienų pasaulyje…
Dabar namai, kuriuose visi šeimos nariai
susirenka kasdieninei maldai, vadinama pavyzdine, savotiška išimtimi, bet nesuvokiame,
kad išimtimi ir absurdu turėtų būti laikoma tokia šeimos bendruomenė, kurioje visiškai
nebėra laiko maldai.