Antrąją Kalėdų dieną, kaip kiekvieną šventadienį, popiežius Benediktas XVI kalbėjo
vidudienio maldą drauge su maldininkais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę. Prieš
maldą ir palaiminimą, Popiežius kalbėjo apie Bažnyčios liturgijoje šią dieną minimą
pirmąjį kankinį diakoną šv. Steponą.
Pirmojo kankinio minėjimo sugretinimas
su Išganytojo gimimu, iš pirmo žvilgsnio mus stebina; krenta į akis kontrastas tarp
Betliejaus ramybės bei džiaugsmo ir šv. Stepono dramos, užmušto akmenimis Jeruzalėje,
pirmojo gimstančios Bažnyčios persekiojimo meto. Tačiau iš tiesų, tą tariamą disonansą
įveikiame labiau pasigilinę į Kalėdų slėpinį. Kūdikėlis Jėzus, paguldytas ėdžiose,
yra žmogumi tapęs vienatinis Dievo Sūnus. Žmoniją jis išgelbės mirdamas ant kryžiaus.
Dabar jį matome prakartėlėje suvystytą vystyklais; po nukryžiavimo jis vėl bus suvystytas
ir paguldytas kape. Neveltui kalėdinė ikonografija kartais vaizduoja dieviškąjį Kūdikį
paguldytą mažame sarkofage, šitaip nurodydama, jog Išganytojas gimė tam, kad mirtų;
gimė, kad atiduotų savo gyvybę už daugelį.
Šv. Steponas pirmasis nusekė Kristų
kančios keliu; mirė, kaip dieviškasis Mokytojas, atleisdamas ir melsdamasis už savo
žudikus. Visi pirmųjų keturių Bažnyčios amžių šventieji buvo kankiniai. Tai nesuskaitoma
minia, kurią liturgija vadina „spindinčiomis kankinių gretomis“ – „martyrum candidatus
exercitus“. Jų mirtis nebaugino ir neliūdino, bet įkvėpdavo entuziazmo išugdančio
vis daugiau naujų krikščionių. Tikintiesiems mirties diena, o juo labiau kankinystės
diena, buvo ne visko pabaiga, bet perėjimas į nemirtingą gyvenimą, buvo jų galutinio
gimimo diena, lotyniškai „dies natalis“. Tad suprantame, koks ryšys sieja Kristaus
gimimą, ir šv. Stepo gimimą dangui. Jei Jėzus nebūtų gimęs pasaulyje, žmonės negalėtų
gimti dangui. Mes galime „atgimti“, dėl to, kad Kristus gimė.
Ir Marija, Betliejuje
glaudžianti prie krūtinės Išganytoją, kentėjo savo dvasinę kankinystę. Ji su juo kentėjo
ir dar kartą paėmė jį į rankas nuimtą nuo kryžiaus. Šios Motinos, patyrusios savo
dieviškojo Sūnaus gimimo džiaugsmą ir sielvartą dėl jo mirties, globos meldžiami visiems
kas yra persekiojami ir kenčia dėl to, kad tarnauja Evangelijai ir ją liudija. Visų
pirma galvoju apie katalikus, kurie net ir didelių kančių kaina nesileidžia į kompromisus
ir yra ištikimi Petros Sostui. Visa Bažnyčia gėrisi jų pavyzdžiu ir meldžiasi, kad
jie turėtų jėgų ištverti, žinodami, kad jų kentėjimai, nors ir gali atrodyti kaip
pralaimėjimas, yra pergalės šaltinis.