Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas
turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul
taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“
Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip
pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko
neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant
žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas,
Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis,
kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir
ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius
į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų
jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. (Lk 3, 10-18)
TAI,
KĄ REIKIA PADARYTI
Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: “Tai ką gi mums daryti?”
Skaitant
šią Evangelijos vietą, kilo mintis, jog iš tiesų kiekvienas pamokslas, nuskambėjus
jo paskutiniam žodžiui, turėtų klausytojuose sukelti norą užduoti tą patį klausimą:
Ką mums daryti? Juk iš tiesų, vien girdint pamokymus, niekas nėra išsprendžiama, bet
priešingai: kaip tik tą akimirką prasideda tai, kas turėtų būti vėliau padaryta.
Aišku,
tenka pripažinti, jog padaroma ir gerų, ir ne visiškai vykusių dalykų…
Neįmanoma
tvirtinti, jog mus tikrai palietė Dievo žodis, jei mumyse, jį išgirdus, nekilo noras
suteikti savo gyvenimui konkretesnę kryptį, pataisyti savo elgesį. Dievo žodis privalo
mumyse kažką sujudinti, sukelti sąžinės priekaištus, padėti suprasti, kas vyksta ne
taip, kas turėtų būti pakeista.
Dievo žodžio klausymas skatina veikti, keisti
tam tikrus dalykus. Žodis, kuris nieko nekeičia, nėra įgyvendinamas konkrečiais darbais,
tėra nenaudojamas, negyvas žodis. Jei tai, ką girdime, vien tik glosto mūsų klausą
ir giria mūsų įpročius, vadinasi, mes iš tikrųjų nepageidaujame išgirsti Dievo žodžio,
jo nelaukiame, tiesiog išduodame, ir todėl jis nebegali nieko pakeisti mumyse ir mus
supančiame pasaulyje.
Pagalvojus, kad tikrasis Dievo Žodis yra pats Kristus,
darosi kiek nejauku ir tikrai norisi klausti kartu su Joną Krikštytoją apspitusiomis
miniomis: Tai ką mums daryti?…
Kaip nebūtų keista, Jonas Krikštytojas, paprastai
toks reiklus ir “nesukalbamas”, šiuo atveju pasirodo esąs pakankamai nuolaidus ir
neliepia daryti ko nors ypatingo, kas išeitų už įprasto gyvenimo rėmų. Susidaro įspūdis,
kad reikia labai nedaug. Jonas Krikštytojas sako, jog reikia gyventi savo įprastą
gyvenimą, kuris, tačiau, turi pasižymėti sugyvenamumu, teisingumu, mokėjimu dalytis,
vienu žodžiu, bendromis moralės normomis.
Tik tiek? – norėtųsi paklausti, -
Bet juk tai taip paprasta!
Vis dėlto, žvelgiant į šiuolaikinius papročius,
tektų pripažinti, jog šie reikalavimai, atrodytų, tokie savaime suprantami, nėra taip
jau lengvai įgyvendinami.
Kalbėdamas apie anų laikų socialinę, mokesčių ir
karinę politiką Jonas Krikštytojas ragino savo klausytojus atsisakyti prievartos,
egoizmo, suktybių, beatodairiško naudos siekimo, tuo pat metu pakenkiant artimui.
Atrodo, kad ne vienam šių laikų administratoriui ar valdininkui irgi vertėtų gerai
įsiklausyti į šiuos žodžius…
Žinoma, mes nelabai noriai pripažįstame, jog esame
padarę tokių ar panašių klaidų. Ne vienas tikintysis būtų linkęs pasakyti, jog ir
jis, kaip anas Evangelijos jaunuolis, viso to laikosi, drauge su nuostaba paklausdamas:
“Ar tai tikrai viskas?”
Kaip lengva tokiu atveju būtų pasiekti dangaus karalystę…
Tai
tikrai ne viskas, bet viskas gali prasidėti nuo to, kai žmogus sutinka su teiginiu,
jog tik tokiu pagrindu įmanoma kurti gyvenimą. Iš tiesų tai padaryti ne taip jau paprasta.
Visų pirma tenka suvokti savo paties sąžinės vingius, į kuriuos nenorime įleisti ne
tik kitų, bet ir savęs pačių.
Kaip tik dabar yra tas metas, kai kiekvienas
žmogus galėtų ir privalėtų bent šiek - tiek išvalyti savo gyvenimą, atrasti tai, kas
jame yra nereikalinga, ko turi pernelyg daug, kas trukdo eiti tiesiu keliu, kas padarė
skausmo ir sielvarto kitiems.
Viena aišku, mes negalime likti kurti Dievo Žodžiui,
atėjusiam mūsų gelbėti, negalime likti tokie patys, besiteisindami, kad gerai žinome,
ko iš mūsų nori Dievas.
Džiaugsmas į širdį ateina tik tada, kai supratę tai,
žengiame pirmą žingsnį tų tiesų link.
Gal kam nors ir šis sekmadienis iš tiesų
taps džiaugsmo sekmadieniu…