Europos vyskupų indėlis diskusijoje dėl Europos Sąjungos vertybių
Nuo 2007 metų sausio 1 dienos vadovavimą Europos Sąjungos tarybai iš Suomijos perima
Vokietija. Ši šalis yra viena iš didžiausią svorį Europos Sąjungoje turinčių valstybių
ir todėl jai taip pat tenka ypač didelė atsakomybė dėl Europos Sąjungos dabarties
bei ateities.
2007 metų kovo 25 dieną Europos Sąjunga minės svarbią datą –
50 metų Romos sutarčių, įsteigusių Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės
energijos bendriją, pasirašymo sukaktį. Šia proga Vokietija inicijavo politinę deklaraciją
apie „Europos vertybes ir siekius“, trumpai dar vadinama „Berlyno deklaracija“, kurią
Europos Sąjungos valstybių bei institucijų vadovai turėtų pasirašyti būtent ateinančią
kovo 25 dieną. Norima, kad ši deklaracija būtų kažkas daugiau nei simbolinis gestas,
ja siekiama atverti ateities perspektyvas ir duoti naują stimulą Europai. Deklaracijoje
į aukščiausią diskusijų lygį vėl iškeliami vertybiniai klausimai. Vertybėms pripažinta
tokia pat strateginė reikšmė, kaip svarbiausiems politiniams ir ekonominiams klausimams,
pavyzdžiui, energetiniam saugumui ar klimato apsaugai.
Lapkričio pabaigoje
Briuselyje Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (toliau - COMECE) surengė
studijų seminarą, kuriame, be kitų darbų, parengė dokumentą, kuriuo prisideda prie
diskusijos dėl Europos Sąjungos vertybių. Šis dokumentas, pavadintas „Bendros vertybės,
europietiško projekto gyvasis šaltinis“, buvo išsiųstas Europos Sąjungos institucijų
vadovams, Vokietijos kanclerei Angela Merkel ir kitiems. Trumpai apžvelgsime jo turinį.
COMECE
dokumente vyskupai išreiškia tvirtą įsitikinimą – Europos Sąjunga turi būti statoma
ant tvirto vertybių bendrumo. Berlyno deklaracija gali tapti unikalia proga tas vertybes
apibrėžti.
Istoriniu požiūriu daugelis bendros Europos projekto iniciatorių,
viena vertus, dirbo skatinami krikščioniškų vertybių, kita vertus, pripažino, kad
Europos pamatai nepaneigiamai susiję su krikščionybe. Kai kurie iš tai pripažinusių
anaiptol nebuvo tikintys.
Iš vertybių išskirtinis vaidmuo šiandien tenka pagarbos
žmogaus orumui principui, kuriuo remiasi žmogaus teisės, solidarumas, teisinė valstybė,
subsidiarumas ir demokratija. Visos šios vertybės taip pat yra Bažnyčios socialinės
doktrinos dalis, pažymi vyskupai.
Pritaikyti šias vertybes šiandieniniams vidiniams
ir tarptautiniams iššūkiams yra sunkus uždavinys. Kaip realizuoti socialinį teisingumą
ir ekonominę gerovę globalizacijos eroje? Kaip šiandien užtikrinti darbo vietos stabilumą
ir socialinį žmogaus saugumą? Kokia turi būti šeimos politika tokių didelių demografinių
pokyčių kontekste? Kaip spręsti tarptautinio terorizmo, tarptautinio nusikalstamumo,
energetinio saugumo, masinės migracijos srautų, tarptautinių konfliktų problemas?
Ar šios problemos bus išspręstos išsaugant pagarbą asmeniui, jo gyvenimui ir saugumui?
Nuo to priklauso Europos projektas.
Vyskupai pažymi, jog didelė bendros Europos
projekto problema yra ta, kad daugybė europiečių nemato šio projekto prasmės, su juo
nesusitapatina ir jam neįsipareigoja. Tačiau bendros Europos projektas bus įgyvendintas
būtent tada, kai jam pritars ne tik elitas, bet ir piliečiai. Ne tik pritars, bet
ir aktyviai rems. Berlyno deklaracija yra puiki proga Europos valstybių piliečiams
paaiškinti kokiomis vertybėmis ji remiasi ir kokių tikslų siekia. Europos valstybių
piliečiai taps Europos Sąjungos piliečiais tada, kai supras, kad bendros Europos projekto
veikėjai ir jo teikiamos naudos gavėjai yra jie patys.
Kaip sukelti tą europietiško
pilietiškumo sąmoningumą? Dar kartą, kelias eina per vertybes. Istoriškai Europos
kontinentas yra krikščioniškos ir humanistinės kultūros paveldėtojas. Tad dar pirmiau
nei politinės sąjungos europiečiai jau yra suvienyti bendrų religinių ir humanistinių
vertybių. Tad reikia parodyti, kad jų vertybės ir bendros Europos projektas giliai
sutampa.
Būsimoji Berlyno deklaracija, anot vyskupų, turėtų atsižvelgti į kai
kuriuos Europos Sąjungai kylančius pavojus.
Yra pastebimos tendencijos kai
kuriuos svarbius politikos sektorius vėl padaryt tik nacionaliniu kurios nors valstybės
reikalu. Tokios tendencijos, be kita ko, ignoruodamos problemų tarptautinę dimensiją,
neabejotinai susikerta su Europos Sąjungos vertybėmis bei ambicijomis. Tad reikia
rasti būdų toms tendencijoms įveikti, tačiau su sąlyga, kad Europos tautų savitumas
bus gerbiamas.
Aktyvesnis ir Europos Sąjungos svorį atitinkantis vaidmuo tarptautinėje
politikoje taip pat paskatintų jos vystimąsi.
Niekaip negali būti užmirštas
vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių bendros Europos projekto kūrimą – taika.
Pernelyg dažnai ji suvokiama tarsi savaime duota ir esančia, nors iš tikro tai trapi
ekonominių, socialinių ir politinių santykių pusiausvyra. Kad ji ir toliau būtų išlaikyta,
būtina nuolatos gilinti Europos valstybių ir jų piliečių bendradarbiavimą.
Galiausiai
vyskupai pabrėžė būtinybę „priartinti“ europiečius prie Europos Sąjungos institucijų.
Pastarosios piliečių akyse turi būti skaidrios ir veiksmingos, realiai atliepiančios
į jų ir į pasaulio poreikius. (rk)