Popiežiaus žinia Pasaulinei taikos dienai: „Žmogaus asmuo – taikos širdis“.

Antradienio rytą Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renato Martino, Vatikano spaudos salėje vykusiame susitikime su tarptautinės žiniasklaidos atstovais, pristatė popiežiaus Benedikto XVI žinią sausio 1-ąją minėsimai Pasaulinei taikos dienai.

Būsimosios Pasaulinės taikos dienos proga skelbiamas Popiežiaus kreipimasis į viso pasaulio tikinčiuosius ir geros valios žmones pavadintas: „Žmogaus asmuo – taikos širdis“. Ilgoko, iš septyniolikos paragrafų susidedančio, Popie˛iaus dokumento pirmoje dalyje kalbama apie antropologiniu ir dvasinius – teologinius žmogaus asmens kategorijos aspektus ir iš jų išplaukiančią taikos kaip dovanos ir pareigos sampratą. Antroje dalyje, naudodamas popiežiaus Jono Pauliaus II pavartotą „žmogaus ekologijos“ terminą, popiežius Benediktas XVI kalba apie socialinę ir moralinę žmogaus asmens gyvenimo ir veikimo dimensiją. Galiausiai, trečioji Popiežiaus dokumento dalis skirta pareigai gerinti tarptautinių taikos apsaugos mechanizmų veikimą.

Taikos dienai skirtame laiške Benediktas XVI pirmiausia primena kuo mes grindžiame žmogaus asmens orumą. Visų pirma, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Dievo Kūrėjo plane žmogus nėra šiaip sau kūrinys, lygus kitiems kūriniams, bet yra asmuo, suvokiantis pats save, suprantantis savo išskirtinumą ir tuo pat metu savo panašumą į kitus tokius pačius kaip jis asmenis. Toks žmogaus asmens statusas taip pat implikuoja jo ypatingą santykį su Kūrėju. Žmogus supranta, kad tai kas jis yra ir ką jis turi yra Dievo dovana, ir kad tai, savo ruožtu, jam suteikia tam tikras pareigas. Popiežius čia primena šv. Augustino žodžius: „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nori mus išganyti su mumis“. Dovana ir pareiga yra tarsi pagrindinė žmogaus veikimo schema, pagal kurią vyksta visas ˛mogaus gyvenimas ir jo veikla pasaulyje. Taip pat ir taika yra ir iš Dievo gauta dovana, ir žmogaus pareiga. Žmogus privalo siekti taikos, gerbdamas savo paties ir pasaulio natūraliąją sąrangą, arba kitais žodžiais tariant - gerbdamas prigimties dėsnius. Tad reikia iš naujo grįžti prie natūraliosios teisės ir nežiūrėti į ją kaip į žmogaus laisvės varžymą. Natūralioji teisė nėra iš šalies žmogui primetami apribojimai, bet yra tas visuotinis planas, kurį kiekvienas kūrinys turi savo prigimtyje.

Antroje savo dokumento dalyje Benediktas XVI primena savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II įvestą „žmogaus ekologijos“ terminą. Enciklikoje „Centesimus Annus“ jis rašė, kad Dievas davė žmogui ne tik žemę, kad ja naudotųsi ir saugotų, bet kad ir pats žmogus yra žmogui duota Dievo dovana. Žmogus turi taip elgtis su pačiu savimi, taip save gerbti, kaip to reikalauja prigimtinė ir moralinė žmogaus sąranga, kuri jam yra įdiegta. Vadinasi, elgtis „ekologiškai“ žmogus privalo ne tik gerbdamas gamtos, bet taip pat savo paties prigimtinę sąrangą. Tas gamtos ir žmogaus prigimtinės sąrangos panašumas ypač akivaizdžiai išryškėja kai stebime žmogaus nusižengimus tai sąrangai: kai žmogus nusižengia gamtos prigimčiai, gresia ekologinės katastrofos, kai žmogus nusižengia savo paties prigimčiai – pašlyja žmonių tarpusavio santykiai, iškyla pavojai socialinei darnai ir taikai.

Reikia kiek įmanoma platesnės žmogaus asmens vizijos, laisvos nuo kultūrinių ar ideologinių apribojimų. Juo labiau Dievo vizija negali būti įspraudžiama tarp ideologinių varžtų. Nevalia skelbti karo nei Dievo, nei žmogaus vardan. Tačiau grėsmę taikai kelia ne tik dalinis, ideologinis, žmogaus asmens interpretavimas, bet taip abejingumas tam, kas sudaro žmogaus prigimtį. Ypač šiais laikais vienų prigimties sąvoka neįtikina, kiti ją kategoriškai atmeta, o rezultatas toks – kad žmogaus asmens orumo ir žmogaus teisių sąvokos darosi vis labiau konvencionalios, formalios ir provizoriškos.

Tik aiški ir tvirtai pagrįsta žmogaus asmens samprata yra pajėgi pagrįsti žmogaus teisių principą. Jei nebus tvirtai pagrindžiamas žmogaus asmens suvokimas, neįmanoma tikėtis, kad bus gerbiamos žmogaus teisės. Pačiame reliatyvistiniame ir subjektyvistiniame požiūryje į žmogaus teises glūdi neišsprendžiamas prieštaravimas: kaip galima absoliučiai gerbti žmogaus teises, jeigu atsisakoma tas žmogaus teises racionaliai pagrįsti?

Trečioje Pasaulinei taikos dienai skirtos žinios dalyje, Benediktas XVI kalba apie tarptautinės bendruomenės, visų pirma apie Jungtinių Tautų organizacijos vaidmenį. 1948 metais paskelbta Visuotine žmogaus teisių deklaracija tarptautinė bendruomenė įsipareigojo ginti visos žmonijos taiką ir teisingumą. Svarbu, kad nebūtų prarastas žmogaus teisių natūralus pamatas. Nes jei bus tenkinamasi tik pozityvistine ir sutartine žmogaus teisių interpretacija, tarptautinės organizacijos nesugebės pagrįsti savo pareigos ginti žmonių ir tautų teises.

Galiausiai, pačioje laiško pabaigoje, Popiežius kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius ir primena iš pačios bažnytinės bendrijos prigimties tekančią taikdarišką misiją. Priklausymas Kristaus mokinių bendrijai savaime turi reikšti įsipareigojimą broliškai vieni kitiems tarnauti. Krikščionims taikos šaltinis ir žmogaus asmens orumo pagrindas yra tikėjimas į Jėzų Kristų, mums apreiškusį, kad Dievas yra meilė. (jm)