2006-12-09 17:40:06

Popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie sveiką pasaulietiškumo sampratą


Romoje gruodžio 8-10 dienomis vykstantis Italų katalikų juristų sąjungos studijų seminaras tema „Pasaulietiškumas ir pasaulietiškumai. Naujos temos, naujos problemos“ suteikė progą ir popiežiui Benediktui XVI pasisakyti šiuo opiu klausimu.

Klausimas apie religijos ir visuomenės, Bažnyčios ir valstybės sąveiką anaiptol nėra naujas, diskusijos šia tema tęsiasi dar nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Socialiniams procesams keičiant visuomenės ir Bažnyčios veidą, šis klausimas neišvengiamai vėl ir vėl iškyla iš naujo.

Šiandien šio klausimo kontekstas yra sekuliarizmas. Ši sąvoka, paprastai šnekant, nusako visuomenės gyvenimo atsiskyrimą nuo religinės sferos, pastarąją susiejant tik su išskirtinai subjektyviu ir neracionaliu individo pasirinkimu. Iš to seka, kad religija ir visa, kas su ja susiję neturi būti viešų diskusijų objektu, nes nėra objektyvaus pamato, kuris leistų prieiti prie bendrų išvadų. Todėl radikalūs sekuliaristinio mentaliteto atstovai šiandien norėtų visiškai išstumti religiją iš įvairių viešosios sferos sektorių – moralės, politikos, švietimo ir kitų.

Kitaip tariant, krikščionis viešajame gyvenime turėtų elgtis ir visuomenės gyvenime dalyvauti taip, tarsi būtų tik „racionalus pilietis“, savo tikėjimą patalpindamas „tarp skliaustelių“. Na, o vyskupų ar popiežiaus nuomonės pareiškimas kokia nors tema kaip mat susilaukia kaltinimų dėl „teokratinių pretenzijų“, t.y., pasaulietinės valdžios negerbimo ir bandymo ją uzurpuoti.

Savo kalboje italų juristams popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad yra ne viena, o kelios pasaulietiškumo sampratos. Tiksliau sakant, keletas skirtingų būdų išgyventi pasaulietiškumą, kartais netgi labai prieštaringų tarp jų.

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į istorinę „pasaulietiškumo“ sąvokos kaitą. Iš pradžių „pasaulietiškumas“ buvo paprasto krikščionio statusą nusakantis žodis. T.y., pasaulietis yra tas krikščionis, kuris nėra nei kunigas, nei vienuolis. Viduramžiuose „pasaulietiškumas“ pradėjo reikšti prieštarą tarp bažnytinės hierarchijos ir valdovų. Na, o moderniais laikais „pasaulietiškumas“ pradėjo reikšti religijos simbolių ir pačios religijos išstūmimą iš viešo gyvenimo, ją suvokiant tik kaip individualios sąžinės reikalą. Taigi, dabartinė pasaulietiškumo reikšmė yra visiškai priešinga pradinei.

Dabartiniu „pasaulietiškos moralės“, „pasaulietiškos politikos“, „pasaulietiško mokslo“ požiūriu Bažnyčia turi būti visiškai atskirta nuo valstybės ir negali kištis į jokius klausimus, liečiančius piliečių gyvenimą ir elgesį. Tokioje pasaulėžiūroje nebėra vietos Dievui, protą pranokstančiai Paslapčiai, absoliučią vertę turinčiai moralinei normai. Atrodo, kad tokia pasaulio vizija yra vos ne dabartinės demokratijos vėliava.

Šiame kontekste visiems tikintiesiems kyla užduotis – išvystyti naują pasaulietiškumo sampratą, kuri, viena vertus, suteiktų vietos Dievui ir moraliniam įstatymui, Bažnyčios socialiniam vaidmeniui, kita vertus, skelbtų ir pripažintų, II Vatikano Susirinkimo terminais, „žemiškosios realybės autonomiją“, apimančią kūrinijos dėsnius ir žmonių visuomenių taisykles, vertybes, įstatymus ir tvarką (Gaudium et spes, 36). Taigi, II Vatikano Susirinkimas pripažino „pasaulietiškumą“ kaip „žemiškosios realybės“ autonomiją, bet ne kaip nuostatą, jog kūrinija ir žmogaus elgesys visiškai nepriklauso nuo Kūrėjo. Ši Susirinkimo tezė turi tapti pamatu sveikai pasaulietiškumo sampratai, kuri tūrėtų apimti tikrą „žemiškosios realybės“ autonomiją nuo bažnytinės, tačiau ne nuo moralinės sferos, patikslino popiežius Benediktas.

Tad ne Bažnyčios užduotis yra nurodyti kokia politinė ir socialinė tvarka turi būti įgyvendinta, visuomenė pati turi nuspręsti kokia organizacijos forma jai tinka. Bažnyčia į šiuos dalykus neturi tiesiogiai įsikišti.

Tačiau, kita vertus, sveikas pasaulietiškumas neturėtų traktuoti religijos tik kaip individualią emociją. Organizuotai religijai, Bažnyčiai, turi būti pripažinta vieta visuomenėje. Kiekviena religinė konfesija, kiekviena religinė bendruomenė turi tūrėti laisvę praktikuoti savo kultą.

Šioje šviesoje bet kokiam kultūriniam ir visuomeniniam religijos vaidmeniui priešiškas, bet kokį moralinį ir religiškai pagrįstą kreipimąsi į žmonių sąžines blokuojantis pasaulietiškumas yra nuo sveikos pusiausvyros nukrypusi ideologinė pozicija. Bažnyčia neturi ir nenori užimti įstatymų leidėjų vietos, tačiau turi teisę ginti ir propaguoti tas vertybes, kurios, jos manymu, suteikia prasmę asmens gyvenimui ir išsaugo jo orumą.

Žmonių sugyvenimas pirmiau nei socialine ar politine remiasi moraline tvarka. Dievo, religijos, krikščionybės ir jos palaikomų vertybių eliminavimas iš šios tvarkos nulemtų pačių moralinių pamatų sukrėtimą, - įsitikinęs popiežius Benediktas XVI.

Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas kalbėjo apie krikščionių liudijimą sekuliarioje visuomenėje – jiems reikia parodyti, kad Dievas nėra žmogaus, teisės, kultūros ar mokslo priešininkas, tačiau, priešingai, yra tas, kuris trokšta žmogaus laisvės ir laimės, toks pat ir Dievo moralinio įstatymo tikslas. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.