Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant
Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės
krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų
Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo
visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo
Izaijo kalbų knygoje:
Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite
Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna
užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi
keliai taps tiesūs,o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.(Lk 3, 1-6)
IŠGIRSTAS ŽODIS
Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje
pirmiausia išvardijami visi valdovai, Kristaus atėjimo į žemę metu valdę Palestinoje,
tačiau, kaip paaiškėja toliau, anaiptol ne jie yra patys svarbiausi. Visi šie garsūs
vardai reikalingi tik tam, kad būtų galima prabilti apie tokį Joną, skelbiantį Dievo
žodį dykumoje.
Ateidamas į žmonių tarpą, Dievas panoro prabilti ne per oficialius
asmenis, bet per niekam nežinomą, savotiškai “netašytą” žmogų. Dievo žodis suskambo
ne didelių miestų aikštėse, bet dykumoje.
Ši aplinkybė leidžia ir mums tikėtis,
kad pajusime Dievo žodį, kuris nužengia ant kiekvieno iš mūsų, į mūsų sielos gelmes.
Visi
žmonės išvys Dievo išgelbėjimą,- girdime guodžiantį Evangelijos pažadą.
Iš
tiesų Dievo Žodį reikia ne vien išgirsti, bet ir pamatyti. Būtina jį atpažinti, išskirti
iš kitų balsų ir priimti į savo namus, į visą savo gyvenimą, nes Jis ateina ten, kur
mažiausiai jo laukiame, ir tada, kai mažiausiai norime su juo susidurti.
Žvelgiant
į artėjančias Kalėdų šventes, širdyje kyla nerimas, jog žmonės vis labiau pamiršta
giliausią tos šventės prasmę ir net nebelaukia susitikimo su ateinančiu ir išganančiu
Dievo Žodžiu.
Jokiu būdu negalime susieti Kalėdų vien tik su mūsų giesmėmis,
maloniais šeimyniniais susiėjimais ar tarpusavio dovanomis.
Dievas atėjo į
pasaulį ne tam, kad mes turėtume progą pasiklausyti gražios religinės muzikos.
Jis
ateina, norėdamas prabilti į mūsų širdis, ir ieško tylos.
Negalime pasiduoti
banalybei ir savo kalėdinių lūkesčių neturime apriboti vien tik paprastais, žemiškais
troškimais.
Turtingesnis stalas ar gautas niekniekis, tegul ir iš mieliausių
rankų – tai dar ne viskas. Mes esame kviečiami pažvelgti į Dievą, kuris ateina mūsų
išvaduoti iš nuodėmių vergijos, ir nepamiršti, jog išvadavimas drauge reiškia ir mūsų
pačių įsipareigojimą.
Neįmanoma išvaduoti to, kuris pats nenori būti išvaduotas…
Taigi,
kaip girdime pirmajame skaitinyje, atkartojamame Evangelijoje, privalome tiesinti
savo gyvenimo kelius, šalinti kliūtis, atrasti teisybės ir tiesos kryptį.
Nukasami
kalnai ir užpilami slėniai nėra vien tik poetiniai įvaizdžiai. Mūsų gyvenime visuomet
atsiras išdidumo ir puikybės kalnų, kuriuos būtina nukasti, kad pasijustume esą vargšai,
kuriems reikia visko, o pirmiausia – Dievo malonės. Visuomet yra svaiginančių tuštybės,
išsiblaškymo, beprasmybės prarajų, kurias reikia užpildyti autentiškais savo išgyvenimais.
Kalnai
ir slėniai… Daugybė nenaudingų daiktų ir esminių dalykų stoka…
Todėl privalome
rasti savyje drąsos atsisakyti kai kurių dalykų, kurių gal turime ir per daug, o ieškoti
vien Dievo kuris atneša tikrą ramybę ir laimę.