Popiežiaus malda Nekaltai Pradėtajai Mergelei Marijai
Šį penktadienį, gruodžio 8-ąją, Bažnyčia šventė Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo
iškilmę. Popiežius Benediktas XVI, kaip kiekvieną šventadienį, vidudienį kartu su
į Šv. Petro aikštę susirinkusiais maldininkais kalbėjo Viešpaties Angelo maldą; o
po pietų, kaip kasmet, nuvyko į Romos senamiesčio Ispanijos aikštę ir vadovavo trumpai
maldos valandėlei prie Marijos statulos, kurią pastatydino popiežius Pijus IX norėdamas
įamžinti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimą 1854 metais.
Brangūs
broliai ir seserys! – kreipėsi Šv. Tėvas į vidudienio maldos dalyvius. Šiandien
švenčiame vieną gražiausių ir populiariausių Mergelės Marijos švenčių – Nekaltąjį
Prasidėjimą. Marija ne tik nė karto nenusidėjo, bet išvis buvo apsaugota nuo tos visiems
žmonėms bendro palikimo, kurį lėmė gimtoji nuodėmė. O tai dėl to, kad jai buvo skirta
būti Išganytojo Motina. Visus šias tikėjimo tiesas vadiname Nekaltuoju Prasidėjimu.
Dogmos biblinis pagrindas yra Nazareto Mergelei tarti Angelo žodžiai: „Sveika, malonėmis
apdovanotoji! Viešpats su Tavimi“. „Malonėmis apdovanotoji“, „Malonės pilnoji“, graikiškai
– „kecharitomene“ – tai pats gražiausias Marijos vardas, kurį jai suteikė pats Dievas,
nurodydamas, kad jinai nuo visados ir visiems laikams yra mylima, išrinkta, idant
priimtų brangiausią dovaną, Jėzų, įsikūnijusią Dievo meilę. Gali
kilti klausimas: kodėl iš visų moterų Dievas išsirinko būtent Nazareto Mariją? Atsakymas
glūdi mūsų protui nepasiekiamuose Dievo valios slėpiniuose. Tačiau yra taip pat viena
priežastis, kurią pabrėžia Evangelija – tai Marijos nuolankumas. Šitai pabrėžia ir
Dantė Dieviškosios Komedijos paskutinėje Rojaus giesmėje: „Motina Mergelė, savo Sūnaus
dukra, nuolanki ir kilnesnė už visus kūrinius“. Taip pat ir Marija savojoje „Magnificat“
giesmėje sako: „Mano siela šlovina Viešpatį... nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“.
Iš tiesų, Dievas pastebėjo Marijos nuolankumą ir jinai rado malonę pas Dievą. Šitaip
jinai tapo Dievo Motina, Bažnyčios ikona ir pavyzdžiu, išrinktąją tarp visų tautų,
idant priimtų Viešpaties malonę ir ją paskleistų visoje žmonijoje. Toji „malonė“ –
tai Jėzus Kristus. Jis yra šaltinis tos malonės, kurios nuo pat pradžių Marija buvo
kupina. Ji su tikėjimu ir meile priėmė Jėzų ir jį padovanojo visam pasauliui. Toks
pašaukimas ir tokia misija skirta taip pat ir mums visiems, visai Bažnyčiai: priimti
Kristų į mūsų gyvenimus ir dovanoti jį pasauliui, kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas. Brangūs
broliai ir seserys, šiandienė Nekaltai Pradėtosios šventė tarsi švyturys nušviečia
Advento metą, kuriuo budėdami ir pasitikėdami laukiame Išganytojo. Eidami pasitikti
ateinančio Dievo, žvelkime į Mariją, kuri šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip
tikros vilties ir paguodos ženklas.
Antroji Nekaltojo
Prasidėjimo šventės dalis, kaip sakyta, vyko po pietų, prie Romos Ispanijos aikštėje
prieš pusantro šimto metų Marijos garbei pastatytos statulos.
O Marija,
Nekaltai Pradėtoji Mergele! Taip pat ir šiemet, sūniškos meilės kupini, susirinkome
prie Tavo atvaizdo, trokšdami dar kartą tau pareikšti krikščioniškosios bendruomenės
ir Romos miesto pagarbą. Sekdami ankstesnių Popiežių įvestu papročiu, susirinkome
čion melstis šią iškilmingą dieną, kurią liturgija švenčia Tavo Nekaltąjį Prasidėjimą
– slėpinį, kuris yra džiaugsmo ir vilties versmė visiems išganytiesiems. Tave sveikiname
ir Tavęs šaukiamės Angelo žodžiais: „Malonės pilnoji“, pačiu gražiausiuoju vardu,
kurį Dievas Tau suteikė amžių pradžioje. Tu, Marija, esi „Malonės
pilnoji“, nes kupina Dievo meilės nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos, slėpiningai
buvai išrinkta būti Išganytojo Motina ir artimai suvienyta su Išganymo slėpiniu. Tavo
Nekaltajame Prasidėjime atsispindi Kristaus mokinių pašaukimas, pakviestų tapti šventais
ir nekaltais, jo malonės dėka. Tavyje spindi kiekvieno žmogaus orumas, visuomet brangus
Kūrėjo akyse. Kas pakelia akis į Tave, Šventoji Motina, tas nepraranda ramybės net
ir sunkiausiuose gyvenimo išbandymuose. Nors mus liūdina nuodėmės patirtis, atimanti
Dievo vaikų orumą, kas bėga pas Tave, iš naujo atranda tiesos ir meilės grožį, vėl
atranda į Tėvo namus vedantį kelią. Tu, Marija, esi „Malonės
pilnoji“, nes savuoju „tebūnie“ paklusdama Kūrėjo planui, atvėrei mums kelią į išganymą.
Mokyk ir mus tarti „tebūnie“ Viešpaties valiai. Duok mums drąsos tarti „ne“ valdžios,
pinigų ir malonumų troškimui, nesąžiningumui, korupcijai ir veidmainystei, egoizmui
ir smurtui. Padėk mums tarti „ne“ Piktajai dvasiai – šio pasaulio kunigaikščiui ir
gundytojui. Mokyk mus tarti „taip“ Kristui, kuris meilės visagalybe nugali blogio
galią. Mes žinome, kad tik į meilę, tai yra į Dievą, atsivertusios širdys gali kurti
visiems geresnį rytojų. Tu, Marija, esi „Malonės pilnoji“! Tavo
vardas yra visų žmonių kartų viltis. Nes, kaip rašo didis poetas Dantė, Tu esi „kunkuliuojantis
vilties šaltinis“. Prie šio šaltinio, prie Nekaltai Pradėtosios Tavo Širdies, dar
kartą mes, pasitikintys piligrimai, ateiname pasisemti tikėjimo ir paguodos, džiaugsmo
ir meilės, saugumo ir taikos. Malonės pilnoji Mergele, būk šiam
miestui švelni ir rūpestinga Motina, kad tikra Evangelijos dvasia įkvėptų jo gyventojus.
Būk rūpestinga Italijos ir Europos globėja, kad iš senųjų krikščioniškų šaknų tautos
semtųsi jėgų dabarties ir ateities kūrimui. Visam pasauliui būk gailestinga Motina,
kad būtų gerbiamas žmogaus orumas, atmetamas smurtas ir išnaudojimas, kad visur būtų
dedami tvirti meilės civilizacijos pamatai. Būk Motina visų pirma tiems, kam labiausiai
reikia pagalbos – engiamiesiems ir atstumtiesiems, neteisingo visuomenės reikalų tvarkymo
aukoms.Būk mūsų visų Motina ir dovanok mums Kristų, pasaulio viltį!
Iš
Ispanijos aikštės grįždamas į Vatikaną, kaip įprasta kasmet gruodžio 8-ąją, popiežius
Benediktas XVI trumpam užsuko į Mergelei Marijai dedikuotą Didžiąją Romos baziliką
ir susitelkė maldoje prie joje saugomo senojo „Salus Populi Romani“ – Romiečių Globėjos
paveikslo. (jm)