Bendrosios audiencijos metu Popiežius kalbėjo apie savo kelionę į Turkiją.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu, kaip įprasta po apaštališkųjų kelionių, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie savo kelionę į Turkiją, vykusią nuo praėjusios savaitės antradienio iki penktadienio.

Iš pradžių, kaip žinote, šis vizitas daugeliu aspektų atrodė sudėtingas, tačiau Dievui lydint viskas susiklostė labai laimingai. Dėl to, kaip prieš kelionę buvau prašęs lydėti mane malda, taip dabar jus kviečiu drauge su manimi dėkoti Viešpačiui. Tikiuosi, kad ši kelionė bus vaisinga tiek santykiams su mūsų broliais ortodoksais, tiek ir dialogui su musulmonais. Visų pirma jaučiu pareigą dar kartą padėkoti Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui ir kitiems vyriausybės nariams, kurie mane taip maloniai priėmė ir pasirūpino, kad viskas kuo sklandžiau praeitų. Broliškai dėkoju Turkijos katalikų Bažnyčios vyskupams ir jų bendradarbiams už viską ką jie nuveikė. Ypatingus padėkos žodžius skiriu patriarchui Baltramiejui I, kuris mane priėmė savo namuose, armėnų patriarchui Mesrobui II, sirų ortodoksų metropolitui Morui Filuksinosui ir kitiems religiniams vadovams. Per visą kelionę jaučiau dvasinę paramą mano garbingųjų pirmtakų Dievo Tarnų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II, kurie abu lankėsi Turkijoje, ir visų pirma palaimintojo Jono XXIII, kuris nuo 1935 iki 1944 metų buvo popiežiaus atstovas toje šalyje ir ten jis ir šiandien su meilės ir pagarba minimas.

Manau, kad popiežių kelionėse atsispindi ta Bažnyčios vizija, kurią pateikia Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie tris koncentrines sferas, tris ratus, kurių pirmajam priklauso katalikai, antrajam – kiti krikščionys, o trečiajam – nekrikštyti žmonės. Tad ir Petro Įpėdinis pirmiausia stiprina katalikų tikėjimą, po to – susitinka su kitais krikščionimis, o paskui kreipiasi į nekrikščionis ir į visą žmoniją. Pirmoji mano kelionės į Turkiją dieną vyko šioje plačiausioje išorinėje sferoje – susitikau su Ministru Pirmininku, Respublikos Prezidentu ir Religijų reikalų departamento vadovu; mauzoliejuje pagerbiau „tėvynės tėvą“ Mustafą Kemalą Atatiurką; Ankaros apaštališkojoje nunciatūroje tariau žodį diplomatiniam korpusui. Ši susitikimų kupina intensyvi pirmoji diena buvo labai svarbi mano vizito dalis, ypač prisimenant, kad Turkijos gyventojų dauguma yra musulmonai, tačiau konstitucija garantuoja valstybės pasaulietiškumą. Taigi Turkijos pavyzdys yra labai reikšmingas pasaulinių iššūkių kontekste: viena vertus, reikia atrasti Dievą ir grąžinti religijai jos visuomeninę dimensiją, o antra vertus, reikia garantuoti laisvą tikėjimo išpažinimą, apsaugoti jį nuo fundamentalistinių nukrypimų, griežtai atmesti bet kokias smurto formas. Taigi turėjau puikią progą pakartoti kaip labai gerbiu musulmonus ir islamo kultūrą. Taip pat dar kartą kalbėjau apie krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimo būtinumą siekiant žmogaus gerovės, ginant gyvybę, taiką ir teisingumą, pabrėžiant, kad pilietinės ir religinės sferų atskyrimas yra pozityvi vertybė ir kad valstybė privalo kiekvienam piliečiui ir kiekvienai bendruomenei garantuoti tikrą religijos laisvę. Religijų dialogo kontekste, Dievo Apvaizda man leido padaryti iš pradžių numatytą, bet, kaip vėliau paaiškėjo, nepaprastai reikšmingą dalyką: aplankyti garsiąją Stambulo Mėlynąją Mečetę. Toje maldos vietoje susikaupęs kreipiausi į vienintelį dangaus ir žemės Viešpatį, gailestingąjį visos žmonijos Tėvą. Visi tikintieji tesupranta, jog jie yra jo kūriniai ir teduoda tikros brolybės liudijimą.

Antroji diena mane nuvedė į Efezą. Taigi atsidūriau labiau vidinėje visos šios kelionės sferoje, siauresniame rate, tarp katalikų bendruomenės narių. Prie Efezo, vietovėje vadinamoje „Lakštingalos kalva“, netoli Egėjo jūros yra Marijos namų šventovė. Tai sena maža koplyčia, išaugusi toje vietoje, kur, pasak tradicijos, apaštalas Jonas pastatydino namus Mergelei Marijai, pasikvietęs ją gyventi pas save į Efezą. Pats Jėzus paprašė, kad apaštalas šv. Jonas globotų jo Motiną ir kad Motina globotų jį, kai mirdamas ant kryžiaus tarė Marijai: „Motina, štai tavo sūnus“ ir Jonui: „Štai tavo Motina“. Archeologiniai tyrimai patvirtino, kad toje vietoje nuo seniausių laikų būta Marijos kulto, brangaus taip pat ir musulmonams, kurie dažnai atkeliauja pagarbinti tos, kurią vadina „Meryem Ana“, Motina Marija. Sode priešais šventovę aukojau Mišias, kuriose dalyvavo būrys tikinčiųjų, atvykusių iš Izmiro, iš kitų Turkijos miestų ir iš užsienio. Prie „Marijos namų“ jautėmės tikrai „namuose“, susikaupę meldėmės už taiką Šventojoje Žemėje ir visame pasaulyje. Ten taip pat prisiminiau romietį kunigą Andrea Santoro, krauju paliudijusį Evangeliją turkų žemėje.

Viduriniajai iš trijų minėtų sferų, tai yra ekumeniniams santykiams, buvo skirtas pagrindinis šios mano kelionės įvykis – šv. Andriejaus iškilmė, lapkričio 30 dieną. Tai buvo puiki proga sustiprinti Romos vyskupo, Petro Įpėdinio, broliškus ryšius su Konstantinopolio Ekumeniniu Patriarchu, su Bažnyčia, kurią, kaip skelbia tradicija, įkūrė Simono Petro brolis apaštalas šv. Andriejus. Eidamas Pauliaus VI pėdomis, kuris susitiko su patriarchu Atenagoru, ir Jono Pauliaus II pėdomis, kuris susitiko su Atenagoro įpėdiniu Dimitriosu I, kartu su Jo Šventenybe Baltramiejumi I atnaujinau pasiryžimą eiti keliu, vedančiu į visiškos katalikų ir ortodoksų vienybės atkūrimą. Šitą mūsų pasiryžimą patvirtinome kartu su Ekumeniniu Patriarchu pasirašyta bendra deklaracija, kuri yra dar vienas žingsnis einant vienybės keliu. Labai reikšminga, kad tas aktas įvyko iškart po iškilmingos šv. Andriejaus šventė liturgijos, kurioje dalyvavau ir kuri pasibaigė dvigubu palaiminimu, suteiktu Romos vyskupo ir Konstantinopolio patriarcho, tai yra apaštalų Petro ir Andriejaus įpėdinių. Šitaip paliudijome, kad visų ekumeninių pastangų pagrindas visuomet yra malda ir ištvermingas Šventosios Dvasios pagalbos šaukimasis. Ekumenizmo kontekste, Stambule aplankiau armėnų apaštališkosios Bažnyčios patriarchą Mesrobą II, o taip pat susitikau su sirų ortodoksų metropolitu. Šiame kontekste man taip pat malonu prisiminti susitikimą su Turkijos Didžiuoju rabinu.

Mano vizitas baigėsi prieš pat išvykimą į Romą įvykusiu dar vienu susitikimu „vidinėje sferoje“ su katalikų bendruomene, vykusiu Šventosios Dvasios katedroje Stambule. Mišiose dalyvavo taip pat Ekumeninis Patriarchas, armėnų Patriarchas, sirų ortodoksų Metropolitas, protestantiškų Bažnyčių atstovai. Meldėsi visi krikščionys, priklausantys įvairių tradicijų, liturgijų ir kalbų bendruomenėms. Stiprinami Kristaus žodžių, tikintiesiems žadančių „gyvojo vandens sroves“ ir iš daugelio narių susidedančio vieno kūno įvaizdžio, išgyvenome naująsias Sekmines.

Brangūs broliai ir seserys, sugrįžau į Vatikaną su dėkingumo Dievui kupina širdimi ir su nuoširdžia meile ir pagarba Turkijos gyventojams, kurie mane svetingai priėmė ir suprato. Jų palankumas ir nuoširdumas, nepaisant neišvengiamų sunkumų, kuriuos mano vizitas sukėlė įprastiniam gyvenimo ritmui, paliks manyje neišdildomus atsiminimus, skatinančius mane nuolatos atsiminti juo maldoje. Visagalis gailestingas Dievas tepadeda turkų tautai, valdžios žmonėms ir įvairių religijų atstovams drauge kurti taikos rytojų, idant Turkija būtų Vakarų ir Rytų bičiulystės ir broliško bendradarbiavimo tiltas. Melskimės taip pat ir už tai, kad Mergelei Marijai užtariant, Šventoji Dvasia padarytų vaisingą šią apaštališkąją kelionę, visame pasaulyje gaivintų Bažnyčią, kurią Kristus įkūrė tam, kad visoms tautoms būtų skelbiama tiesos, taikos ir meilės Evangelija. (jm)