Benediktas XVI pasakė kalbą Turkijos religijų reikalų departamente.

Po pirmosiomis valandomis vykusių protokolinių vizitų, susitikimų su valstybės ir vyriausybės vadovais, antradienį po pietų, apie 17 valandą vietos laiku, Popiežiaus atvyko į Turkijos religijų reikalų departamentą. Nors ši institucija istoriškai yra kilusi iš Osmanų Turkijoje veikusios Šariato ministerijos, Atatiurko reformuotoje pasaulietiškoje valstybėje visos religijos turi tas pačias teises, o šis departamentas kaip tik ir privalo tą religijų lygiateisiškumą garantuoti. Popiežių pasitiko departamento direktorius Ali Bardakoglu. Čia Benediktas XVI pasakė pirmą oficialią šios kelionės kalbą. Pateikiame jos ištraukų vertimą:

„Jūsų šalis labai brangi krikščionims. Čia įsikūrė ir subrendo daug ankstyvosios Bažnyčios bendruomenių, įkvėptų apaštalų, visų pirma šventųjų Pauliaus ir Jono mokymo. Iki mūsų dienų gyva tradicija tvirtina, kad Jėzaus Motina Marija gyveno Efeze, apaštalo šv. Jono namuose. Šioje kilnioje žemėje, įvairiose srityse taip pat išsiskleidė islamiškoji civilizacija, jos literatūra ir menas, taip pat ir institucijos. Čia yra daugybė krikščioniškų ir musulmoniškų paminklų, liudijančių apie šlovingą Turkijos praeitį. Jūs pagrįstai jais didžiuojatės, juos puoselėjate, idant jais gėrėtųsi vis gausesni čia atvykstantys lankytojai“.

„Kelionei į Turkiją rengiausi įkvėptas tų pačių jausmų, kuriuos išreiškė mano pirmtakas palaimintasis Jonas XXIII, kai dar būdamas arkivyskupu atvyko vykdyti Popiežiaus atstovo Stambule pareigų: „Aš myliu turkų tautą, pas kurią Viešpats mane siunčia“, rašė jis“.

Benediktas XVI savo kalboje taip pat paminėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Turkijoje 1979 metais ir raginimą, kad „krikščionys ir musulmonai, įžengę į naują istorijos laikotarpį, atpažintų ir puoselėtų juos vienijančius dvasinius ryšius, kartu ugdytų ir gintų moralines vertybes, taiką ir laisvę“.

„Krikščionys ir musulmonai,- sakė Benediktas XVI,- sekdami kiekvienas savo tikybą, skelbia žmogaus asmens kilnumą ir orumą. Tai yra mūsų tarpusavio pagarbos pagrindas; tai yra pagrindas mūsų bendradarbiavimo vardan tautų ir valstybių taikos, kuri yra pats didžiausias visų tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių troškimas“.

„Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius Šventojo Sosto ir vietinių Bažnyčių santykiai su kitų religijų išpažinėjais remiasi Vatikano II Susirinkimo mokymu. Sekdamas bibline tradicija, Susirinkimas moko, jog visa žmonija yra tos pačios kilmės ir jai skirtas pats likimas, jog Dievas yra visų mūsų Kūrėjas ir mūsų piligrimystės tikslas. Krikščionys ir musulmonai priklauso vieną Dievą tikinčiųjų šeimai. Vienų ir kitų tradicijų ištakos siekia Abraomą. Šis žmogiškas ir dvasinis mūsų kilmės ir mūsų tikslo bendrumas mus verčia eiti tuo pačiu keliu, atrasti tas pačias pagrindines vertybes. Mes, tikintieji vyrai ir moterys, stovime dabartinių iššūkių akistatoje: turime siekti teisingumo, pažangos, solidarumo laisvės, saugumo, taikos, turime saugoti gamtą ir žemės ištekius. O tai dėl to, kad mes, nors ir gerbdami teisėtą pasaulietinių reikalų autonomiją, galime pasiūlyti specifinį įnašą ieškant teisingų sprendimų toms neatidėliotinoms problemoms“.

„Visų pirma galime duoti įtikinamą atsakymą į šiandien visuomenės keliamus klausimus apie individų ir visos žmonijos gyvenimo prasmę ir tikslą. Esame pašaukti drauge darbuotis, idant padėtume visuomenei atsiverti transcendencijai, pripažinti Visagaliam Dievui priklausančią vietą. Geriausias būdas to siekti yra autentiškas krikščionių ir musulmonų dialogas, paremtas tiesa ir įkvėptas nuoširdaus troškimo geriau vieni kitus pažinti, gerbti skirtumus ir pripažinti tai, kas mums yra bendra. Tai, tuo pat metu, padės gerbti kiekvieno žmogaus atsakingai priimamus sprendimus, ypač tuos, kurie liečia pagrindines vertybes ir asmeninius religinius įsitikinimus“.

„Kaip pavyzdį broliškos tarpusavio pagarbos, kuria vadovaudamiesi krikščionys ir musulmonai gali bendradarbiauti, leiskite man pacituoti popiežiaus Grigaliaus VII žodžius, 1076 metais skirtus vienam Šiaurės Afrikos musulmonų valdovui, kuris buvo labai palankus savo pavaldiniams krikščionims. Popiežius Grigalius VII kalbėjo, kad krikščionys ir musulmonai vieni kitus myli, dėl to, kad „mes tikime ir išpažįstame vieną Dievą; kiekvieną dieną, nors ir skirtingais būdais, mes šloviname ir garbiname amžių Kūrėją ir pasaulio Viešpatį“.

„Instituciškai garantuota ir veiksmingai gerbiama individų ir bendruomenių religijos laivė yra būtina sąlyga, kad kiekviena bendruomenė galėtų lojaliai prisidėti prie visuomenės ugdymo, kad autentiškai tarnautų vargstantiems ir labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams“.

„Šlovė Visagaliam ir Gailestingam Dievui už šį laimingą susitikimą, kuris mums leidžia būti čia drauge susirinkusiems jo vardu. Meldžiu, kad tai būtų mūsų įsipareigojimo krikščionių ir musulmonų dialogui ženklas ir kartu padrąsinimas eiti pagarbos ir bičiulystės keliu. Linkiu, kad galėtume vieni kitus geriau pažinti, sustiprinti mūsų ryčius ir troškimą darniai ir taikiai gyventi, vieni kitais pasitikint. Mes, tikintys žmonės, iš maldos semiamės jėgų, reikalingų tam, kad būtų įveikti išankstiniai nusistatymai, ir kad galėtume duoti mūsų tvirto tikėjimo liudijimą. Telaimina mus visus Dievas“. (jm)