ADVENTO ISTORIJA IR SIMBOLIAI

Prasidėjo Advento laikotarpis ir, tuo pačiu, nauji liturginiai metai. „Adventus“, „advenire“ lotynų kalba reiškia „atėjimą“. Graikiškai šis laikotarpis buvo nusakomas žodžiu „parousia - įvykis“. Tai Jėzaus „atėjimas“, gimimo įvykis, kuris kasmet prisimenamas ir švenčiamas per šv. Kalėdas.

Ketvirtajame mūsų eros amžiuje krikščionybę nustota persekioti ir jai buvo pripažinta pilna egzistavimo teisė, o tai sudarė sąlygas ypač intensyviam liturgijos plėtojimui ir formavimui. Pirmųjų ekumeninių Susirinkimų mokymas, kuriame aiškiai buvo pripa˛inta Kristaus dieviška prigimtis ir paaiškinta Dievo Įsikūnijimo paslapties svarba išganymui, suteikė Kalėdų šventei esminį akcentą – tądien minimas Dievo atėjimas tarp žmonių, tarp mūsų, kūnišku pavidalu, Dievo išganingas įsikišimas į žmonijos istoriją ir naujos eros pradžia.

Yra bendražmogiška, kad svarbiam įvykiui, šventei ar paminėjimui reikia pasiruošti ne tik išoriškai, bet ir vidujai ir kad pasiruošimas išreiškiamas kitokiais nei kasdieniais gestais ir žodžiais. Tad ir Bažnyčios liturgijoje nuo seniausių laikų pradėjo formuotis tradicijos kaip, kokiais veiksmais ir žodžiais sužadinti Jėzaus atėjimo į mūsų pasaulį suvokimą bei laukimą. Juk tokia yra to simbolinio, keturias savaites trunkančio Advento laikotarpio prasmė.

Mums dabar pažįstama Advento liturgija neatsirado iš karto. Kai kurie jos simboliai ir žodžiai yra šimtmečių ar net tūkstantmečio senumo, sukurti labai skirtinguose kontekstuose. Istoriškai Advento tradicija yra kelių vietinių tradicijų, ypač Romos Bažnyčios ir gališkosios (arba frankų) Bažnyčios, sampyna bei lydinys.

Žinoma, kad jau IV amžiuje įvairiose Romos imperijos vietose buvo laikomasi asketinių praktikų prieš Kalėdas. Askezės pobūdis ypač akivaizdus Galijos (arba frankų) Bažnyčioje, dabartinės Prancūzijos teritorijoje, susiformavusioje Advento tradicijoje. Jau nuo V amžiaus pabaigos Galijos Bažnyčia pasiruošimui Kalėdoms skyrė 40 dienų ir tris dienas per savaitę ragino griežtai pasninkauti, tam laikui parinktos maldos ir tekstai kreipė tikinčiuosius į atgailą.

Romos Bažnyčioje Advento liturgija susiformavo kiek vėliau negu Galijoje, VI amžiaus pabaigoje, ir ženkliai skyrėsi nuo gališkosios. Joje vietoj askezės ir atgailos labiau pabrėžtas buvo džiaugsmo dėl šlovingo Išganytojo atėjimo aspektas, pasiruošimo laikas Kalėdoms svyravo, tačiau buvo žymiai trumpesnis nei 40 dienų, o nuo VIII amžiaus visuotinai priimtas keturių savaičių laikotarpis.

XIII amžiaus liturginės reformos metu, iškilus būtinybei suvienodinti liturgiją įvairiose šalyse, buvo įvesta tokia Advento tradicija, kuri paveldėjo tiek gališkosios, tiek Romos vietinių Advento tradicijų bruožus, skaitinius, simbolius ir praktikas. Reformuota Advento liturgija buvo paskleista visoje Europoje ir jos iš principo buvo laikomasi daug šimtmečių, iki kol II Vatikano Susirinkimas įvedė didesnius pakeitimus.

Advento metu Bažnyčioje naudojama daugybė simbolių, spalvų, augalų, daiktų, kurie gerai išreiškia didžiulę kultūrinę liturgijos įvairovę.

Vienas iš svarbiausių simbolių yra Advento vainikas. Vainikas, kaip ir apskritimas, yra labai senas simbolis, išreiškiantis tobulumą ir amžinybę, tačiau panaudotas krikščioniškame kontekste jis įgyja krikščionišką prasmę ir primena tai, kas mums – krikščionims - yra amžinybė ir tobulumas, kalba apie tai, kad po Kalėdų seks Velykų auka.

Kitas simbolis yra žvakės, sudedamos į Advento vainiką ir palaipsniui uždegamos. Katalikai dažnai naudoja keturias žvakes, simbolizuojančias keturis Advento sekmadienius. Žvakės ir jų liepsna išreiškia krikščioniško tikėjimo šviesą ir jo atnešamą taiką, ramybę bei džiaugsmą, jos sukuria iškilmingumo pojūtį.

Kunigai Advento metu rengsis violetinės spalvos rūbais ir naudos šios spalvos liturginius reikmenis. Violetinė spalva taip pat išreiškia atsivertimą, budėjimą ir džiaugsmą. (rk)