Popiežius susitiko su Vatikano muziejų darbuotojais.
Tai buvo speciali šventinė audiencija, surengta šiemet minimo Vatikano muziejų 500
metų jubiliejaus proga.
Prieš penkis šimtus metų, 1506-ųjų pavasarį, Romoje,
toje vietoje kur kitados stovėjo imperatoriaus Nerono Aukso rūmai – Domus Aurea, buvo
surastas marmurinis skulptūrinis ansamblis, vaizduojantis Eneidos herojų Laokoontą.
Antikinės skulptūros suradimas labai sudomino popiežių Julijų II. Jis įsakė ją tuoj
pat atgabenti į Vatikaną ir nusprendė ne tik šią skulptūrą, bet ir visą savo antikos
kolekciją padaryti prieinamą romiečiams.
Apie Laokoonto skulptūros atradimu
prasidėjusią meno vertybių eksponavimo Vatikane istoriją, o taip pat apie meno ir
krikščioniškos žinios skelbimo sąsajas popiežius Benediktas XVI kalbėjo ketvirtadienį
susitikęs su keliais šimtais žmonių, šiandien dirbančių Vatikano muziejuose.
Vatikano
muziejuose kasdien apsilanko tūkstančiai žmonių,- sakė Popiežius. 2005 metais muziejų
lankytojų skaičius siekė tris milijonus aštuonis šimtus tūkstančių, o šiemet jau dabar
lankytojų skaičius viršija keturis milijonus. Tai verčia susimąstyti. Kas gi yra šitie
lankytojai? Daugelis jų nėra katalikai; daugelis net nekrikščionys arba išvis netikintieji.
Dauguma lankytojų užsuka taip pat į Šv. Petro baziliką, tačiau daug yra ir tokių,
kurie lanko tik muziejus. Šie faktai verčia mus rimtai susimąstyti apie nepaprastą
atsakomybę už krikščioniškos žinios skelbimą. Popiežiaus Benedikto XIV įsakymu, aštuonioliktojo
amžiaus vidury virš vieno įėjimų atsirado užrašas: „Romos šlovės didinimui ir krikščionių
tikėjimo tiesų skelbimui“. Galimybė medituoti krikščionių tikėjimo tiesas meno kūriniuose
ir istorijos bei kultūros paminkluose yra svarbus šansas prabilti į tuos žmones, kurie
nepriklauso katalikų Bažnyčiai, kurie ja nepasitiki arba vadovaujasi išankstiniais
neigiamais nusistatymais. Kas lanko Vatikano muziejus, lanko meno ir tikėjimo šventovę,
susiduria su „vaizdinės teologijos“ koncentratu.
Popiežius kalbėjo taip pat
apie Vatikano muziejuose eksponuojamuose meno kūriniuose atsispindinčią klasikinės
antikos ir hebrajiškosios bei krikščioniškosios tradicijos sintezę. Bene geriausias
to pavyzdys yra garsioji Laokoonto skulptūrinė kompozicija, davusi pradžią Vatikano
muziejams. Šis antikos kūrinys yra visiškai „pagoniškas“ ir tarsi nieko bendra neturintis
su krikščionybe. Tačiau eksponuojamas Vatikano muziejų kontekste, jis tarsi įgauna
kitą prasmę – jame atsispindi Dievo sukurto žmogaus šviesa, jis byloja apie Kūrėjo
ir kūrinio panašumą. (jm)